Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) buvo įkurta 1949 m. Šiaurės Atlato sutartimi, kuri plačiai visuomenei geriau žinoma kaip Vašingtono sutartis.
Politiniai tikslai ir pagrindiniai uždaviniai. NATO įkurta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų chartijos 51 - ą straipsnį, yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Kaip pasakyta NATO priambulėje, Aljanco nariai yra įsipareigoję ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją, vadovaujantis demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais.
Sutarties 4 - as straipsnis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui. Atitinkamai pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą. Tai reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Ši organizacija gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei jam pritaria visos valstybės - narės.
Pasibaigus šaltajam karui, NATO savaime pakito kaip organizacija ir išplėtojo savo politines bei karines struktūras, atsižvelgdama į kitokias Europos saugumo aplinkybes tuo pačiu metu siekdamos užtikrinti saugumą visoje Europoje, NATO valstybės ėmė plačiau bendradarbiauti ir įtraukė naujų partnerių iš Vidurio ir Rytų Europos.
NATO transformacija. 1989 m. Europoje prasidėjo fundamentalūs politiniai pasikeitimai, kurių dėka baigėsi karinis ir ideologinis Europos padalijimas ir iširo Varšuvos paktas. Sovietų sąjungos žlugimas 1991 m. pratęsė šį procesą. Pažymėtos ir kitos po 1989 m. įvestos svarbios naujovės. Tai naujos strategijos koncepcijos priėmimas Romos aukščiausio lygio susitikime 1991 m., išaugęs bendradarbiavimas ir kordinacija su kitomis tarptautinėmis institucijomis. Koncepcija numatė mažinti priklausomumą nuo branduolinio ginklo.

Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO)