Goštautų šeimos reikšmė nesumažėjo nė po Jono Goštauto mirties. Tačiau Zigmanto II laikais Goštautų šeima pasibaigė – išmirė. Tada iškilo greta jų stovėjusios, taip pat senos, giminiškos didikų Radvilų ir Astikų šeimos. Aukščiausiai iškilo Radvilos. Astikai nepajėgė jų nukonkuruoti (XVI a. gale jie išmirė), ir Zigmanto Augusto laikais vadovaujamoji rolė priklausė Radviloms. Su jais, jau tada ir kiek vėliau, bandė konkuruoti gudų kilimo Chodkevičiai, kurie betgi, negalėdami prilygti Radviloms turtingumu, nepaveržė iš jų įtakos. Be vadovaujančiosio didžiūnų šeimos Lietuva niekad neapsiėjo. Tatai visai suprantama: gyvenant savarankiškoje valstybėje, visuomenės dėmesys juk turėjo kur nors krypti; jis negalėjo krypti į Lenkijoje gyvenantį ir dar iš svetur atėjusį valdovą, kuriam abi valstybės buvo lygios, todėl krypo į galingiausiąją Lietuvos šeimą. Tuo būdu tokios šeimos galvos darėsi tarsi Lietuvos nevainikuotais kunigaikščiais.
1577 m. vyriausiu vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis, kuriam padėjo sūnus, lauko hetmondas Kristupas, pramintas Perkūnu.
Kristupas I Radvila Perkūnas, Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus, - nuo 1572 m. kiemo hetmondas (jis pirmasis – nuo 1579 m. – pradėjo vadinti lauko hetmondu), nuo 1579 m. Trakų kaštelionas ir vicekancleris. Nuo 1584 m. Vilniaus vaivada, o nuo 1589 m. didysis hetmonas; didelis kalvinų globėjas (1603 m.).
Stepono Batoro laikais (1576 – 1586 m.) Lietuvos didikai, jėzuitams atvykstant į Vilnių, beveik visi buvo protestantai, bet netrukus didelė jų dalis vėl sugrįžo į katalikybę. Į katalikybę sugrįžo net dižiausiojo protestantų veikėjo, Mikalojaus Radvilos Juodojo, šeima.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis | 11 Kb | 1 |
Ponų ir bajorijos viešpatavimo laikotarpis