Lietuvių, kaip ir kitų tautų, spaudos raidą daugiausia lėmė socialinės ir politinės sąlygos, bendrasis krašto kultūros lygis. Formuojantis lietuvių nacijai, nacionalinė spauda darėsi vis svarbesnė idėjinio bendravimo priemonė ir idėjinės diferenciacijos, kylančios iš nacijos klasinio susiskaldymo, išraiška.
Caro valdžia imperijoje siekė kontroliuoti visą spaudą visomis kalbomis. Dalinį lietuvių spaudos draudimą ėmė vykdyti Vilniaus ir Varšuvos administracija.
M. Muravjovas įvedė kirilicą. ,,Michailas Nikolajevičius [Muravjovas] pirmasis pabandė pritaikyti rusišką raidyną lietuviškai knygai, - vėliau rašė I. Kornilovas,- ir liepė išspausdinti elementorių bei išsiuntinėti jį į Kauno ir Vilniaus gubernijas.” Anot I. Kornilovo, M. Muravjovas ,,visiškai nedraudė spausdinti lietuviškų - lenkiškų knygų”, t. y. lietuviškų knygų lotynišku raidynu. Jau vien 1864 . VI. 5 Muravjovo įsakymas rodo, kad apie lietuviškų elementorių, spausdintų skirtingais raidynais, laisvą konkurenciją negalėjo būti nė kalbos. Pradėtasis spaudos draudimas buvo tolydžio stiprinamas.
Iš pradžių tradicinio raidyno pakeitimo kirilica idėja nesukėlė lietuvių inteligentų pasipriešinimo, bet, keliems mėnesiams praėjus, jau matome ryškų jų nepasitenkinimą šia caro valdžios priemone.
M. Valančius, matyt, iš tikrųjų pamatė ir viešai buvo pareiškęs, kad tradicinio raidyno uždraudimas tomis priemonėmis, kurias ėmė taikyti caro administracija, liaudies buvo sutiktas priešiškai. M.Valančius buvo visiškai teisus, kad kirilica liko nepritaikyta lietuvių kalbos fonetinėms ypatybėms. M. Valančiaus nepasitenkinimas valdiniais leidiniais turėjo dar ir kitą - religinį - turinį. Jis, būdamas katalikų vyskupas, bendravo su caro valdžia ir iš esmės skelbė, kad ,,kiekviena valdžia iš dievo” ir nekeistina be dievo valios.
Vis dėlto viešpataujanti caro Rusijoje buvo provoslavų bažnyčia. Carizmo apologetai ėmė įrodinėti, ypač nuo 1863 m. sukilimo, kad Šiaurės vakarų krašte, Lietuvoje, pirmučiausia paplito provoslavų religija, o tik vėliau Lietuva buvusi neteisėtai sukatalikinta. Šie teiginiai buvo lyg teorinis pagrindas caro vyriausybės politikai, siekimui grąžinti kraštą į ,,teisėtąją religiją”. Pasipriešinimą lietuvių spaudos draudimui caro administracijos pareigūnai, kaip jiems tai buvo būdinga, laikė ,,lenkų intriga”, t.y. veiksmais tų jėgų, kurios dalyvavo 1863 m. sukilime.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Lietuvių spaudos draudimas. Knygnešiai (Referatas) | 6 Kb | 0 |
Lietuvių spaudos draudimas. Knygnešiai (Referatas)