Priešistorė - tai istorijos laikotarpis, kai dar nebuvo rašto, todėl beveik viską apie tų laikų žmonių gyvenima sužinome iš archeologinių radinių. Priešistorė truko labai ilgai - ji apima akmens amžių, žalvario amžių ir geležies amžių.
Akmens amžiuje daugumą įrankių, ginklų - kirvius, kaplius, peilius, iečių ir strėlių antgalius, Įvairius rėžtukus, gremžtukus - žmonės gaminosi iš akmens, nes metalo dar nežinojo. Vėzdams, lazdoms naudotas medis. Kapliai, žeberklai, ylos, adatos buvo daromi iš kaulo, rago. Akmens amžius - tai pats ilgiausias priešistorės laikotarpis. Lietuvoje jis truko daugiau kaip 8000 metų - nuo 10 tūkstantmečio pr. Kr. Iki 2 tūkstantmečio pr. Kr. Vidurio. Seniausių Lietuvoje gyvenusių žmonių pėdsakų yra iš akmens amžiaus pradžios. Tie žmonės buvo klajokliai medžiotojai ir augalinio maisto rankiotojai. Gyveno laikinose stovyklose prie upių ir ežerų, sausesnėse vietose, užuovėjose, iš suremtų karčių, šakų pastytuose, medžių žieve, žvėrių kailiais apdengtose palapinėse. Tie žmonės turėjo dėti labai daug pastangų, kad susirastų ką valgyti, apsisaugotų nuo darganų, ypač žiemos šalčių. Per tūkstančius metų daug kas pasikeitė ir gamtoje, ir žmonių gyvenime. Akmens amžiui baigiantis, mūsų krašte ošė didžiulės girios, jose radosi daugybė žvėrių - briedžių, stirnų, taurų, šernų, rudujų meškų, vilkų; kalinių žvėrelių - sabalų, kiaunių, lapių, bebrų.Vasarą miškai skambėjo nuo paukščių balsų, ežeruose sidabro šonais švytravo būrių būriai žuvų. Norėdami sumedžioti daugiau žvėrių, sugauti žuvų, žmogus turėjo tobulinti savo ginklus, įrankius. Iš pradžių žmonės vartojo rastas aštresnes, smailesnes akmens skeveldras, vėliau pamažu patys išmoko akmenis skaldyti, apdaužyti, dar vėliau-tašyti, gludinti, gręžti. Vėlyvojo akmens amžiaus įrankiai, ypač akmens kirviai, jau daug tobulesni - aštresni, tvirtesni, patogesni. Su jais jau galėjai, nors ir nelengvai, nusikirsti gan storą medį, išskobti jo vidų, pasidaryti žūklei luotą. Žuvims gaudyti, be kaulinių kabliukų ir žeberklų, pradėta vartoti iš karnų numegztus tinklus.
Geresniais įrankiais žmonės galėjo vietoj varganų klajoklių palapinių pasistatyti geresnius būstus. Jų sienas neretai darydavo iš dviejų eilių į žemę įkastų stačių stulpų, stogą dengdavo medžių žieve, nendrėmis, velėnomis. Tokie būstai buvo žymiai šiltesni, erdvesni, viduje įrengtame ugniakure galėjai nuolat kūrenti ugnį. Juos statę žmonės jau buvo sėslūs, juk tokio būsto negalėjai perkelti į kitą vietą. Tuo laiku jau atsirado ir didesnių, geriau apsaugotų gyvenviečių. Jas pasistatyti galėjo tik gausesnės, geriau sutvarkytos ir sėslios žmonių bendruomenės. Tokios buvo iš pirmykščių giminių susijungusios gentys. Akmens amžiui baigiantis žmonės jau išmoko lazdomis, kapliais, kirviais išpurenti vieną kitą lengvesnės žemės sklypelį, pasisėti sorų, kanapių. Tai buvo žemdirbystės pradžia.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Amžiai | 15 Kb | 1 |
Amžiai