Vilniaus vyskupystės sostą nutarėme įkurti, apdovanojome žemiau pažymėtais turtais ir valdomis. Taigi duodame, teikiame, įjungiame ir dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais, o taip pat Dambrovno sritį, taip visiškai ir pilnai ir tokia teise ir tokiu būdu, kuriuo seniau tą sritį laikė ir valdė mūsų ištikimas Vaidila, ir Verkių bei Bokšto sritis, esančias mūsų Lietuvos ir Rusios žemėse, ir sodą prie mūsų Vilniaus miesto, kuris yra prie Goštauto sodo, tarp vieno kalno į pietų pusę ir kelio, einančio apie Vilnių ir upę vakaruose, -mes duodame su visais atskirais kaimais, mokesčiais, nauda, pajamomis, vaisiais, pelnais, teisėmis, valdomis, laukais, pievomis, lygumomis, ganyklomis, giriomis, miškais, ąžuolynais, krūmais, šilais, krūmokšniais, miškeliais, pušynais, bitynais, žvėrių ir paukščių medžioklėmis, ežerais ir tvenkiniais, žuvynais, pelkėmis, malūnais, vandenimis ir jų srovėmis, perkalais, kurie žmonių kalba vadinami „jazi”, žūklavimais ir visu tuo, kas su jais susieta, nuomos pajamomis, visokiais pelnais ir priklausomybėmis, kurios tuo ar kitu būdu priklauso pačiai Tauragnu piliai Labanoro ir Molėtų kaimams ir minėtoms sritims, kokiais vardais besivadintu, be jokių išimčių, kaip jos aprėžtos ir atskirtos savo ribomis.
Visa tai duodame ta pučia teise ir valdymu, kuriomis tą Tauragnų pilį ir Labanoro ir Molėtų kaimus, taip pat minėtąsias sritis mes ir mūsų protėviai laikėme, iki šiol turėjome ir dabar valdome, nepasilikdami jokios teisės, jokio valdymo, jokios nuosavybės į visa tai, būtent į pilį, kaimus ir sritis, nei sau, nei savo įpėdiniams. Be to, minėtajai bažnyčiai ir jos vyskupui, kurie tik bus, priskiriame ir nuosavybėn atiduodame dalį mūsų Vilniaus miesto su sklypais ir namais, ir namų gyventojais, ir visomis priklausomybėmis. Atiduodamą miesto dalį skiria iš vienos pusės takas, einąs nuo Vilniaus pilies tiesiog į kalną pro dešinę pusę Vilniaus miestiečio Češkaus namų, paliesdamas mažųjų brolių [pranciškonų] namus, ir kelias, kuris eina iš kitos pusės to paties Češkaus namų, esančių ties pylimu ir šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriumi ir tęsiasi ir apima iš kairės pusės iki kelio, einančio į Trakų pilį ir nuo kitų miesto dalių atskiria minėtojo Češkaus namus su priklausančiais jiems sklypais ir sodu, kurie įeina į tą [vyskupo] miesto dalį... Be to, davėme ir paskyrėme iš pilnumo savo karališkos didenybės tam pačiam vyskupui mūsų mūrinius namus, esančius Vilniaus pilies sienų ribose, su kitais 4 mediniais namais ir 2 sklypais, esančiais prie pačios pilies mūsų, kurių vienas yra į tvarto pusę, kitas į šaltinio pusę, dalydamas tą šaltinį pusiau; abu [sklypai] per vidurį nusitęsia. Taip pat duodame ir suteikiame tam pačiam vyskupui pilną ir visokeriopą teisę ant aukščiau minėtų sklypų namams statyti, talpinti, įtaisyti didesnei naudai ir naudojimui, kaip jam patogiau pagal laisvą jo valią. Be to, norime ir nutariame, kad dažnai minėtasis tos bažnyčios vyskupas, kuris tik bus, savo stalo reikalams imtų ir gautų būsimais amžinais laikais iš mūsų perkalo, esančio Nemuno upėje, žmonių kalba vadinamo „jaz”, dešimtinę žuvų kiekvienos veislės ir rūšies. Tam, kad tai, kas aukščiau buvo pasakyta, įgautų amžino tvirtumo galią, šiuos žodžius įsakome padaryti sustiprintus mūsų antspaudo patvirtinimu. Sudaryta Vilniuje, artimiausią sekmadienį prieš gavėnią 1387 viešpaties metais.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 1387 m. vasario 1 d. Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui | 4 Kb | 0 |
1387 m. vasario 1 d. Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui