Žinoma, pirmykščio menininko kūriniai pirmiausia buvo susiję su tikėjimais, laidojimu ir kitomis dvasinio gyvenimo sritimis. Dažnas papuošalas - tai žvėrių dantys ir iltys kurie pergręžiami suveriami ir kabinami ant kaklo. Mažesnės žmonių figūrėlės dažniau aptinkamos kapuose o didesnės apeigų atlikimo vietose.
Ankstyvajame geležies amžiuje pasirodo įvairiausių formų smeigtukai, antsmilkiniai, antkaklės. Senajame geležies amžiuje dėvėtos puošnios kepurėlės, siūtos iš storo vilnonio audinio ir puoštos žalvarinėmis pakabėlėmis.
Remiantis archieloginiais duomenimis galima teigti, kad akmens amžiuje vyko maginės apeigos Kadangi medžioklė buvo pagrindinis maisto šaltinis - prieš ją būdavo atliekami ritualai. Gamtos dvasių garbinimas pasireiškia įvairiais kultais; medžių, vandens, žalčio, ugnies, žvėrių.
Seniausi kapai baltų žemėse žinomi iš mezolito laikotarpio. Akmens amžiuje mirusieji laidoti pačioje gyvenvietėje, prie namų ar net pačiame pastate. Vėlyvojo neolito pabaigoje ir senojo žalvario amžiaus pradžioje susiklostė naujas paprotys; negiliuose duobėse laidotas tik žmonių galvos, o šalia jų užkasamos likusių kūno dalys.
Mirusieji per vise akmens amžių buvo laidojami nedeginti. Apie IV - V amžių pasirodė degintiniai kapai - tik pirmiausia rytų baltų teritorijoje. Vėliau žmonės laidojami būdavo plokštiniuose kapinynuose ir dar vėliau pilkapiuose.
Kultų vietose ir šventyklose buvo garbinamos dvasios ir dievai, čia rinkosi bendruomenės nariai atlikti apeigų. Istoriniais laikais šventyklos apibūdintos rašytiniuose šaltiniuose. XVI amžiaus metraštininkai rašė, kad pagrindinė šventykla buvusi prūsų žemėje vadinama Romove.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Lietuvos dvasinės kultūros raida | 5 Kb | 0 |
Lietuvos dvasinės kultūros raida