Senasis Testamentas aukštutinįjį Tarpupį vadina ,,Aram Nacharaimu” - ,,Sirija tarp upių”. Tos šalies miestus ištikusi Dievo rūstybė. Ten, Ninevijoje, ir toliau į pietus, didžiajame Babilone, viešpatavę baisūs karaliai, kurie garbinę ne tik jį, bet ir kitus dievus, todėl buvę nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Mums tas kraštas yra žinomas Mesopotamijos vardu. Šiandien jį vadiname Iraku, o jo sostinę - Bagdadu. Jo ribos šiaurėje siekia Turkiją, vakaruose Siriją ir Jordaniją, pietuose Saudo Arabiją ir rytuose Persiją - šiandieninį Iraną.
Abi upės, Eufratas ir Tigras, kurių ištakos yra Turkijoje, šią šalį pavertė kultūros lopšiu (kaip Nilas Egiptą). Jos teka iš šiaurės vakarų į pietryčius, susilieja netoli šiandieninės Basros į bendrą vagą (senovėje taip nebuvo) ir įteka į Persų įlanką.
Šiaurėje, audringai šniokščiančio Tigro pakrante, driekėsi Asirija - senovės Ašūras, o pietinė Tarpupio dalis iki pat žaliųjų Persų įlankos vandenų priklausė Babilonijai, senovės Šumerui ir Akadui. Viename 1867 metais išleistame leksikone straipsnis apie Mesopotamiją baigiamas tokia pastaba: ,,Šalis labiausiai klestėjo asirų ir babiloniečių viešpatavimo laikais. Arabų valdžios metais, kada čia buvo kalifų rezidencija, Mesopotamija dar kartą susilaukė klestėjimo laikų. Smukimas prasidėjo įsiveržus seldžiukams - turkams ir totoriams. Kai kuriuose šalies rajonuose ir dabar tebėra dykuma”.
Kai kur šitoje dykumoje kūpso keistos kalvos su plokščiomis viršūnėmis ir stačiais šlaitais, sueižėjusios lyg džiovintas beduinų sūris. Jos taip paveikė mokslininkų fantaziją, jog kaip tik čia, Tarpupyje, archeologai kasinėdami padarė pirmuosius garsius atradimus.
Polis Emilis Bota dar jaunystėje apkeliavo žemės rutulį. 1830 metais jį priėmė dirbti gydytoju Muchamedas Alis. Bota dalyvavo ekspedicijoje Senare, kur uoliai rinko vabzdžius. 1833metais prancūzų valdžia jį paskyrė konsulu Aleksandrijoje. Apkeliavęs arabų kraštus, jis savo kelionių įspūdžius aprašė storoje knygoje. Nuo 1840metų ėjo konsulo pareigas Mosule, Tigro aukštupyje. Kartą, nusileidus saulei, norėdamas atsigaivinti tyrame ore, pasuko iš tvankių turgaviečių ir išjojo toli už miesto. Čia išvydo keistąsias kalvas.
Anksčiau jomis domėjosi keliautojai Kineiras, Ričas ir Einsvortas spėjo, kad po kalvomis esama griuvėsių. Mokslui ir menui buvo, matyt, lemta pasaulinių įžymybių daug dažniau susilaukti iš Anglijos ir Prancūzijos, negu, pavysdžiui iš Rusijos, Vokietijos ir Italijos. Tie vyrai puikiai atstovavo savo šalims užsienyje, nevengė nuotykių, o savo mokslinius ir meninius siekimus, taip pat visapusišką dėmesį didingiems žmogaus dvasios pasireiškimams labai subtiliai derino su politika. Prie tokių asmenybių priskirtas ir Bota. Jis buvo gydytojas, domėjosi gamtos mokslais, buvo diplomatas, mokėjo naudotis savo pažintimis. Nebuvo tik archeologas.
Pasikliaudamas šiais privalumais, jis griebėsi darbo. Jo veiklos pagrindas buvo tik neaiškus spėliojimas ir smalsumas. Vėliau patirta sėkmė apstulbino jį patį ne mažiau už kitus. Vakarais, uždaręs savo biurą, jis atkakliai tyrinėjo Mosulo apylinkes, vaikščiojo po namus ir visur klausinėjo: ,,Gal kartais turite senovinių daiktų: puodų, vazų? Iš kur ėmėte plytų tvartų statybai? Kur gavote šitų molinių šukių, išmargintų keistu dantiraščiu?”
Supratęs, kad klausinėti beprasmiška, Bota nutarė griebtis kastuvo ir ištirti pirmą Kujundžiko apylinkėse aptiktą kalvą.
Tačiau pasirinkimas nedavė laukiamų rezultatų. Bota daug kartų suklaidintas čiabuvių buvo jau bevejąs šalin dar vieną plepų arabą, vėl ketinantį papasakoti apie kalvą, pilną tokių daiktų, kurių ,,frankas” ieškąs? Arabas vis įkyriau įtikinėjo, kad gyvenąs nuošaliame kaimelyje, kad girdėjęs ,,franko” pageidavimus ir norįs padėti, nes ,,frankai” jam patinką. Jei reikia įrašais išmargintų plytų, tai jų Chorsabade, jo gimtajame kaime, yra daugybė. Jis tai gerai žinąs, nes pats pasimūrijęs krosnį kaip tik iš tokių plytų, ir taip nuo seno darą visi kiti kaimo žmonės.
Nebegalėdamas atsiginti nuo įkyraus arabo, Bota pagaliau pasiuntė su juo kelis savo padejėjus į kaimelį už šešiolikos kilometrų. Išleisdamas saviškius perspėjo, kaip turėtų elgtis, jei ištiktų kokia bėda, nes ką gali žinoti, o atsarga gėdos nedaro…
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Istorijos (referatas) | 7 Kb | 0 |
Istorijos (referatas)