1918 metų rudenį paskutinysis senosios Vokietijos kancleris leido sudaryti Lietuvos vyriausybę. 1918 m. lapkričio 5 d. Taryba pavedė Voldemarui sudaryti pirmą nepriklausomos Lietuvos kabinetą, kuris pradėjo veikti lapkričio 11 d. Vyriausybė pradėjo veikti, vadovaudamasi vadinamaisiais laikinos konstitucijos pamatiniais dėsniais, kuriuos išleido Valstybės Taryba savo sesijoj spalio mėnesio pabaigoje. Aukščiausiojo valdžios organo kompetencija buvo atiduota Tarybos prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (Smetona) ir du vicepirmininkai (Staigaitis ir Šilingas). Jie trise ėjo prezidento pareigas. Prezidiumas savo valdžią turėjo vykdyti per ministrų kabinetą, atsakingą prieš Valstybės Tarybą. Pastaroji turėjo leisti įstatymus ir daryti sutartis su kitomis valstybėmis. Jai priklausė interpeliacijų ir paklausimų teisė. Tie pamainiai dėsniai pavedė laikinajai valdžiai išleisti steigiamojo seimo rinkimų įstatymą, pagrįstą visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo pagrindais. Kiek vėliau prezidiumą pakeitė prezidentas, kuris Tarybos sesijų protarpiais arba sesijų pertraukomis gavo teisę leisti įstatymus, ministerio kabineto priimtus.
Pirmasis ministerių kabinetas buvo sudarytas ne partijų koalicijos, bet darbo pamatais. Jo programa buvo viešai išdėstyta Valstybės Tarybos posėdyje lapkričio 14 d. Vilniuje. Tada okupacinę valdžią buvo paėmusios į savo rankas vokiečių kareivių tarybos. Krašte pairo tvarka; pačiame Vilniuje ėmė organizuotis Rusijos pavyzdžiu komunistai; be to, vietiniai lenkai kvietė Lenkijos Regentų Tarybą užimti Lietuvą. Tuo tarpu naujoji vyriausybė neturėjo net savo saugumui organizuotos ginkluotos jėgos. Norėdamas pirmučiausia apsaugoti valstybę nuo netvarkos, kabinetas ėmė kurti miliciją ir policiją, kurių ligi tol neleido organizuoti okupacinė valdžia. Tiek administracijos aparatą, tiek savivaldybių organus reikėjo naujai įkurti.
Ministerių pirmininkas Voldemaras, manydamas, kad taikingos ir demokratinės Lietuvos niekas negalės pulti, pats tuojau išvyko į užsienius išvystyti diplomatinės akcijos. Tuo tarpu pakrikusi Vokietija nepaisė ją nugalėjusių santarvininkių reikalavimo, kad ji neatitrauktų savo kariuomenės iš okupuotų kraštų, ligi ją pakeis vietinės, nepriklausomybę paskelbusių kraštų, kariuomenės. Atsitraukiančios Vokiečių kariuomenės įkandin brovėsi Rusijos komunistų kariuomenė. Lietuvos vyriausybei neturint dar savo kariuomenės, tas pavojus 1918 m. pabaigoje pasidarė toks didelis, kad reikėjo staiga pakeisti visą programą ir pirmiausia pradėti organizuoti kariuomenę ginti kraštą nuo naujos invazijos. Žūtbūt reikėjo suorganizuoti savo kariuomenę. Tą reikalą karščiausiai rėmė į Lietuvą grįžę buvę Rusų kariuomenės karininkai lietuviai. Jie stojo organizuoti kariuomenės pulkų; be to, pasklidę po kraštą, jie organizavo vietos partizanų būrius. Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio 23 d., nes tą dieną išleistas I - asis tuo reikalu įstatymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuvą. Tuo tarpu ministerių pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie, buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio II - ojo kabineto pirmininku buvo Sleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Lietuvos Respublikos kūrimasis | 4 Kb | 1 |
Lietuvos Respublikos kūrimasis