Po Stalino mirties atėjęs Chruščiovas leido sugrįžti Rusijos gilumose "viešintiems" lietuviams atgal į savo tėvynę. Jis tai argumentavo tuo, kad jie jau atliko savo bausmę. Gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad grįžus šiems žmonėms jie vėl atsistojo ant kojų. Užtenka paklausyti savo senelių, paskaityti keletą knygų ir sužinosime, jog daugelio grįžusiųjų laukė buvusieji jų namai, tačiau nusiaubti, kuriuose nebėra nė vieno vertingo daikto. Kiti rado savo namus jau užimtus. O pasirodo buvo net tokių, kurie pabandę įsikurti gavo iškeliauti iš Lietuvos, taigi, grįžus, laukė taip pat gana sunkus gyvenimas. Daugelis šių žmonių neturėjo ko prarasti, dėl to dalis jų stojo į visokiausias pasipriešinimo organizacijas. Todėl 1956 metais buvo įkurta "Lietuvos Laisvės gynėjų sąjunga", kurią įsteigė Petras Paulaitis. Kad geriau įsivaizduotume to meto pasipriešinimą, galime pasiremti statistika: 1956 - 1957 metais Lietuvoje įvyko 229 antitarybinės veiklos pasireiškimai. Iš jų, 2 teroristiniai aktai, 5 bandymai suorganizuoti tokį aktą, 22 tarpukario Lietuvos nacionalinės vėliavos iškabinimo viešose vietose atvejai. Iki 1958 metų bausmę atlikę grįžo virš 400 buvusiųjų ginkluotų gaujų narių, apie tūkstantis nacionalistinių organizacijų vadovų ir aktyvių dalyvių, apie 300 kunigų. Vienu žodžiu, Lietuvos potencialas pasipriešinimui buvo didelis, ir gana smarkiai padidėjo po "kalinių" sugrįžimo, deja, daugelis žmonių matyt jau buvo pamatę "gerą" gyvenimą tiek Rusijos pakraščiuose, tiek ir pačioje Lietuvoje, todėl pasipriešinimas nebebuvo toks didelis, nes jau 1949 metais kovotojų jėgos ėmė sekti, o Vakarai nesiėmė jokių priemonių.
Apie 1970 metus, kaip teigia iš TSRS emigravęs lietuvis Valdas Anelauskas, Katalikų bažnyčia vaidino bene svarbiausią vaidmenį visame rezistenciniame judėjime. Ji ir vadovavo šiam rezistenciniam paradui, ir jį rėmė. Nieko nuostabaus, juk 90% lietuvių laiko save katalikais. Jis sako, kad Katalikų Bažnyčiai, tuo metu kovojusiai prieš TSRS, kitų tikėjimų žmonės buvo ne mažiau engiami už pačius komunistus, dėl šios priežasties, disidentinis judėjimas nebuvo vieningas, ypač jaunimo tarpe. Anelauskas pirmą kartą buvo pripažintas disidentu, kai jam buvo 14 metų - jis nunešė gėlių ant Romo Kalantos kapo...
Disidentas – skirtingai galvojantis ir veikiantis žmogus, negu valdantieji reikalauja. Disidentinis judėjimas sustiprėjo atėjus Chruščiovui į valdžią. Maskvoje žmonės dalyvaujantys šiame judėjime dar buvo vadinami refiuzninkais. Disidentai daugiausia buvo inteligentai.
Bažnyčiai religinė laisvė buvo daug svarbesnė už politinę. Valdas nors ir nebuvo katalikas, tačiau vis tiek bandė tartis su Bažnyčia, kol galiausiai ji pati pradėjo į Valdą žiūrėti kaip į atskalūną. Jis keliavo po TSRS ir sutiko daug disidentų kitose tautose, važiavo su jais į stovyklas, kūrė planus. Tai daugiausia buvo jaunimas, rašytojai, pogrindinių roko grupių muzikantai.
1978 metais Leningrade turėjo vykti roko koncertas, tačiau jis buvo atšauktas prieš kelias valandas nuo pradžios: komunistai bijojo, kad šis koncertas gali virsti į politinę akciją. Jaunimas pradėjo protestuoti ir į darbą buvo pakviesta miliciją. Šimtai žmonių buvo areštuota, tačiau daugelis turėjo būti paleisti, nes paprasčiausiai kalėjime nebuvo vietos...
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Lietuvių pasipriešinimo judėjimas 1960 – 1980 metais | 22 Kb | 0 |
Lietuvių pasipriešinimo judėjimas 1960 – 1980 metais