1987 metais - pasirengimo tarpsnis. Visuose kuluaruose buvo diskutuojama apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Galvota, kaip pasinaudoti imperijoje prasidėjusiu demokratėjimo procesu. Bijota, kad vėl neatsitiktų taip, kaip 1964 m. rugsėjį (L. Brėžniavo – M. Suslovo perversmas Maskvoje). Iki 1987 metų pabaigos vengta viešų kontaktų su žinomais disidentais. Priežastys? Nenorėta prieš laiką atkreipti į save dėmesį ir būti apkaltintais antitarybine veikla. Rūpėjo pats nepriklausomybės atkūrimo faktas, netrokšta veltui aukotis.
1988 m. gegužės pradžioje Estijoje įsisteigė Liaudies frontas (M. Tarmakas tapo vienu iš jo vadovų). Jo surengtame masiniame mitinge dalyvavo ir A. Juozaitis, kuris sveikino Estijos Liaudies Frontą mūsų kalbų vardu. Pastarajam sugrįžus iš Talino, visi susitiko R. Ozolo bute ir sutarė, kad panašiam judėjimui jau visiškai subrendo sąlygos Lietuvoje, ir negalima palikti estų vienišų, nes, mūsų supratimu Latvijoje buvo sudėtingesnės sąlygos negu pas mus, todėl Lietuvoje turi atsirasti ankščiau negu Latvijoje analogiška Liadies Frontui organizacija.
Labai daug dirbo tuometinis jaunimas (A. Juozaitis, S. Lapienas, Z. Vaišvila, G. Songaila, A. Skučas, V. Radžvilas, P. Vaitiekūnas, N. Puteikis). Rimtai rengtasi. Tarp rengėjų prisijungė ir jaunas ekonomistas A. Medalinskas. Aptarinėti būsimos Sąjūdžio vadovybės klausimai. Mąstyta, kad joje turėtų dominuoti aiškūs Lietuvos valstybingumo atkūrimo, šalininkai bei asmenys, turintys visuomenės pasitikėjimą.
1988 m. birželio 2 d. Verkiuose, Mokslininkų rūmuose, įvyko įprastinė diskusija apie padėtį šalyje, biurokratizmo įveikimo būdus, kurioje dalyvavo visų aukščiau įvardinti judėjimo žmonės. Tada ir nuspręsta įvykstačios birželio 3 d. Lietuvos Mokslų Akademijos Prezidiumo salėje diskusiją apie Respublikos ekonomikos raidą paversti Sąjūdžio steigiamuoju susirinkimu.
Sąjūdis įsijungė į diskusijas dėl naujo TSRS rinkimų istatymo konstitucijų pataisų, pagal kurį buvo padidintas 1/3 deputatų skaičius ir kuriuos skirtų įvairios sąjunginės organizacijos, vien TSKP turėjo 100 deputatų limitą, o likusių 2/3 deputatų rinktų gyventojai. Šis įstatymas akivaizdžiai įteisintų žmonių nelygybę, kadangi deputatus skirtų TSKP, jos kontroliuojamos profsąjungos, rašytojų, kinematografininkų sąjungos, mokslų akademija, pedagogikos akademija ir t.t.
1988 metais gruodžio 26 dieną prasidėjo oficialus kandidatų kėlimas į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Sąjūdis tam buvo pasiruošęs. Pagal to meto įstatymus kandidatus galėjo kelti gamybiniai susirinkimai. Sąjūdžio seimo taryba sudarė rinkiminį štabą, kurio faktiškąja vadove tapo A. Rupšytė. Siekta, kad nebūtų nei vienos apygardos, kurioje nebūtų sąjūdžio kandidato. Kanditatus registravo rinkiminės komisijos, kurios buvo sudarytos prieš rinkimus iš tų pačių darbo kolektyvų ir įvairių organizacijų atstovų, dėl to reikėjo rūpintis, kad ir jose būtų sąžiningi žmonės. Tuo pat metu dera prisiminti, kad greta sąjųdžio imperininkai kūrė savo organizacijas, pavyzdžiui, “Jedinstvo”, kurios taip pat kėlė savus kandidatus.
Sąjūdžio pagrindinis ir vienintelis tikslas-siekti nepriklausomybės atkūrimo, bet tai mėginta daryti pasinaudojant tuo metu galiojančiais įstatymais. Apie valstybės akūrimą kalbėta vis su didėjančiu pagreičiu. Sąjūdžio vadovybė niekur niekada nesmerkė LLL už okupacinio režimo kritimą. Nepriklausomybės atkūrimui ruošta visuomeninė nuomonė. Apie tai kalbėta mitinguose.
Prieš pat rinkimus tiesiai prabilta, kad Sąjūdis yra judėjimas, siekiantis Lietuvos valstybės atkūrimo. 1989 m. vasario 16 d. pirmą katrą viešai Valstybiniame dramos teatre paminėtas vasario 16 - osios aktas. Jame dalyvavo oficialūs pareigūnai, ir jų akivaizdoje pareiškė, kad mūsų tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. 1989 m. vasario 15 d. Kaune įvykusiame Sąjūdžio seimo posėdyje buvo priimta deklaracija, kuri faktiškai įgaliojo būsimus savo deputatus siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo.
Sąjūdžio deputatai privalėjo turėti tautos mandatą, kuris suteiktų juridinę galią kalbėti tautos vardu ir reikalauti valstybės atkūrimo. Įregistravus kandidatus be viešo pasaulinio skandalo jų išbraukti nebuvo galima (tada M. Gorbačiovas turėtų pripažinti, kad jo “Perestroika” patiria krachą). Be to, M. Gorbačiovo aplinka netikėjo, kad tauta išrinks sąjūdininkus. Sąjudžiui pralaimėjus rikimus, tektų atsisakyti legalių nepriklausomybės kelių, o tai vestų į krauo praliejimą. To vsais būdais siekta išvengti.
Rinkimų išvakarėse vyko vadinamasis “Juodasis” LKP CK plenumas, kuriame buvo pasmerktas Sąjūdis.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Sąjūdis | 10 Kb | 0 |
Sąjūdis