Charles’o L. T. Pichel’io knyga „Žemaitija” yra tarytum koncentruotas istorijos vadovėlis, pasakojantis žemaičių tautos ir apskritai Rytų Europos kelią laiku nuo seniausiųjų laikų iki mūsų dienų. Daugelis idėjų, iškeltų šiame veikale, skamba kiek fantastiškai ir neįtikinamai, į keletą dalykų, kuriais lietuvis didžiuojasi, parodomas priešingas požiūris. Tačiau, rodos, autorius fantastas tiki tuo, ką pats rašo, – tai galima suprasti ir iš įvado, epitafijos, netgi knygos gale esančios paties autoriaus rašytos kūrinio santraukos. Lyg šiandieninės laikraščių antraštės skamba autoriaus žodžiai: „Atskleista nutrūkusi grandis Europos istorijoje. Pirmoji ataskaita apie tai, kas vyko „tamsiaisiais amžiais”. […] Ši istorijos spraga sąmoningai ir klastingai padaryta, norint suklaidinti Europos ir Amerikos mokyklas ir joms pakenkti.”.
Pats šios knygos autorius žydas Charles L. T. Pichel berods neturėjo jokių giminystės ryšių su žemaičiais, tad jo pasišventimas tyrinėti niekam nežinomą ir neaišku ar išvis egzistavusią kultūrą, yra kiek keistokas. Kaip teigiama, knygos skyriuje „Apie autorių” (daugiau žinių apie jį kitur, deja, surasti nepavyko) Ch. L. T. Pichel 50 metų vykdė geneologijos tyrimus. Rašydamas kiek populistinius ir, neaišku, ar tiesą atspindinčius darbus, jis išsikovojo nemažą populiarumą – 1960 m. vasario 24 d. jam buvo įteiktas apdovanojimas „Už nuopelnus Prancūzijos atgimimui”, kiek anksčiau jis gavo Prancūzijos Respublikos didįjį karinį visuotinį gėrio tarptautinį apdovanojimą. Ch. L. T. daugiau kaip 50 metų dirbo Jeruzalės Šv. Jono ordino didžiuoju kancleriu (rektoriumi).
Knygą sudaro keliolika skyrių, atspindinčių Žemaitijos padėtį skirtinguose istoriniuose laikotarpiuose. Bene pusė knygos yra kitų autorių citatos. Pats bibliografijos sąrašas (115 pavardžių ir veikalų) taip pat atrodo gana įspūdingai. Tai, mano nuomone, yra labai svarbus dalykas – nes skaitant ir matant prieš akis vis naują cituojamą pavardę, nejučiomis pradedi tikėti tuo, kas rašoma šitoje knygoje. Tai labai įtikina.
Pagrindinė knygoje vystoma tema yra Žemaitijos nepriklausomybės siekiai, autorius bando įrodyti, kad ji yra atskira tauta, turinti turėti savo atskirą valstybę. Nors, tiesą pasakius, jis priduria, kad „savo nepriklausomybės ji niekada ir nebuvo praradusi” – knygoje nepripažįstama suvienyta Mindaugo Lietuva. Kita vertus, krivių krivaitis išpranašavo, kad Žemaitija atgims ir taps viena svarbiausių pasaulio valstybių 2243 metais. Tai autorius knygoje labai dažnai kartoja.
Keistą požiūrį į baltų istoriją autorius parodo pačioje knygos pradžioje, tuo lyg supriešindamas savo nuomonę su skaitytojo. Tai yra teiginiai, kad lietuviai, latviai, jotvingiai, prūsai, keltai ir saksai kilę nuo Ararato kalno ir jie davę vardus bene visoms didesnėms Rytų Europos upėms bei tautoms, – pavyzdžiui, Dunojus – duonos upė, Eufratas – „jo protas” arba proto ir dvasios upė, gi anglų tautos pavadinimas kilo nuo aistiško žodžio unglis, reiškusio anglį. Nors ir galima šiuose teiginiuose rasti dalelę tiesos (pavadinimai kilę iš indoeuropiečių prokalbės, kuri šiek tiek primena baltų kalbas) ar suprasti juos kaip tiesą, bet autorius pirmą, bet ne paskutinį kartą pasirodo tiesmukiškas ir savo idėjų beveik neįrodinėja, tik susieja su citatomis, lyg rašytas kito žodis jau savaime būtų tiesa. Aš manau, kad jeigu Ch. L. T. Pichel tikrai buvo įsitikinęs savo požiūrio į Žemaitijos istoriją tiesa ir norėjo tą tiesą visiems perduoti, žinodamas, kad didžioji dauguma nepriims šito kūrinio, jis galėjo daugiau laiko ir pastangų skirti įrodinėjant atskirus ginčytinus klausimus. Abejotinai skamba ir, tarkim, žodžiai, kad vokiečių „vadai mėgžiojo [Kęstučio] manieras, ypač garsujį Kęstučio šalmą su smaigu viršugalvyje, – jį kaip garbingo vadovavimo simbolį kopijavo dar visus 600 metų” ar teiginys, kad artilerija buvo išrasta Žemaitijoje, tik Vakarų Europoje klaidingai žemaičius vadinant saracėnais buvo supainiota ir išradimo garbė priskirta mongolams. Panašių labai ginčytinų teiginių veikale yra labai daug, tas rodo, kad autorius norėjo labiau šokiruoti savo idėjomis, jų nepagrindžiant istoriniais įrodymais.
Be abejo, LR Švietimo ir Mokslo ministerijos patvirtinti vadovėliai ir Ch. L. T. Pichel’io knyga daugeliu atveju pateikia skirtingas nuomones ar net faktus. Kaip vieną pavyzdžių, galima pateikti patį požiūrį į lietuvių tautą – „Žemaitijoje” ji dažnai niekinama, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų (Mindaugas ir Vytautas vaizduojami itin negatyviai) tikslai lyginami su Kryžiuočių ordino magistrų grobuoniškais ir egoistiškais kėslais. Nieko vadovėliai nemini ir apie Žemaitijos karalių dinastiją (autorius ją vadina seniausia pasaulyje), kurios atstovai yra gyvi ligi šiol ir ligi šiol žino, kur yra paslėpti didieji Žemaitijos lobiai, iškovoti iš nukariautų mongolų genčių. Bene labiausiai šioje knygoje yra giriami žemaičių kariniai sugebėjimai – kaip tarybiniais laikais Žalgirio mūšio baigtį nulėmė Smolensko pulkai, taip šioje knygoje teigiama, kad svarbiausia (bet toli gražu ne gausiausia) karinė jėga šiame mūšyje buvo žemaičiai. Aprašoma ir žemaičių karinė taktika, jų sugebėjimai laimėti (neaprašomas nė vienas pralaimėjimo atvejis) net žemaičių esant trimis kartais mažiau nei priešų. Knygoje pateikiama informacija yra labai tendencinga ir per daug nacionalistinė, kiekvienam Rytų Europos įvykiui ieškoma ryšių su žemaičiais. Ir randama. Visada.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Žemaitija | 5 Kb | 1 |
Žemaitija