Erotas (Erosas). Graikų meilės dievas. Homeras jo nemini, jam meilė yra Afroditė. Tuo tarpu Hesiodo "Theogonijoje" tai vienas keturių pirmapradžių dievų (su Chaosu, Gaja ir Tartaru). Klasikinėje poezijoje Erotas yra Dzeuso (Euripido "Ipolite") arba Afroditės ir Arėjo (Simonidas) sūnus. Platonas Sokrato lūpomis ją laiko skurdo (Penijos) ir turto (Poroso) vaiku, gimusiu tą pačią dieną kaip ir Afroditė - paveldėjus iš tėvo aistrą turtui ir ryžtingumą.Ciceronas "De nature diarom" (Apie dievų prigimtį) mini, kad Erotas laikomas Artemidės ir Hermio, Afroditės ir Arėjo ir t.t. sūnumi. Vėliau Graikijoje imta skirti senąjį Erotą, kosminės meilės ir vaisingumo jėgos simbolį, nuo Afroditės pagimdyto jauno meilės dievo.
Su Erotu dažnai tapatintas Potas (aistra), šalia jo charitės, mūzos ir pan. Pas romėnus Erotą atitinka Amoras ir Kupidonas.
Helenizmo eroje Erotas yra gudrus ir žiaurus berniukas, įsakinėjantis savo motinai, dažnai vaizduojamas su sparnais, lanku ir strėline bei šaudantis į žmones ir dievus (Apolonijus iš Rodo. Argonautika). Jam nepavaldžios tik Artemidė, Atėnė ir Hestija. Taip atsirado sakmė apie Eroto ir Psichijos meilę, kai Erotą kamuoja žmogaus sielos personifikacija - Psichija, žmones vedanti į gėrį, o per Erotą ir į palaimą.
Pagrindinė šventykla Erotui buvo Bojotijoje, kur stovėjo archaiška Eroto formos neapdirbtas akmuo. Ten buvo ir Praksitelio bei Lisipo sukurtos statulos, kuriose Erotas yra žavus jaunikaitis.
Kronas (Kronus), - jauniausias iš titanų, Gajos ir Urano sūnus, motinos paprašytas pjautuvu iškastravo tėvą, kad šis daugiau neturėtų vaikų. Kronas vedė seserį Rają ir su ja turėjo vaikus: Hestiją, Demetrą, Herą, Hadą, Poseidoną ir Dzeusą, o su nimfa Filira - kentaurą Cheironą. Gaja išpranašavo, kad Kronas bus nuverstas savo sūnų, todėl ką tik gimusius vaikus bematant prarydavo. Nepavyko jam to padaryti tik su Dzeusu. Raja padavė suvystyti akmenį.
Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus Krono vaikus į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai.
Vėliau Kronas, susitikęs su Dzeusu, valdė Palaimintojo salose. Krono valdymo laikas vadintas Aukso [pagal Ovidijaus "Fastus"]. Kronas laikytas nepermaldaujamo laiko simboliu. Kretos saloje jis tapatinamas su Molochu, o Romoje - su Saturnu.
Afroditė, meilės ir grožio deivė. Ankstesniajame mite ji kildinama iš kraujo, nutekėjusio Kroniui iškastravus Uraną, kuris nutiško ant jūros vandens ir suputojo. Tai aiškina ne tik jos vardą , "kilusioji iš putų" (afros - puta) , bet ir vieną epitetą, Andiomeną, "atsiradusi jūros paviršiuje". O dar senesnis mitas ją laiko archaiška chtoniška būtybe. Hesiodas irgi mini, kad iš Urano kraujo radosi erinijos ir titanai, kurie vyresni už Dzeusą - tad vyresnį už ją turi būti ir Afroditė.
Deivės archaiškumą paliudija ir juosta, atiduota Herai, kad ši sugundytų Dzeusą. Joje buvo išausti gundantys žodžiai, meilė, aistra, - tai, kas apsvaigina net išminčius. (Homeras, Iliada). Vėliau archajiškoji Afroditė, duodanti seksualumą ir vaisingumą, virsta žaisminga ir koketiška Olimpo deive. Visi paklūsta jai ir net nori vesti. "Odisėjoje" ji Hefaisto žmona. Šlubas Hefaistas, nagingiausias, bet ir negražiausias dievas, dirba kalvėje, o nuolat jam neištikima Afroditė guli savo miegamajame, šukuojasi auksinėmis šukomis ir priima viešnias - Herą ir Atėnę. Afroditė rūpinasi trojanais, todėl Pariui pažada Helenės meilę, ją išgelbsti iš Menelajo. Ji myli trojėnų Anchilą. Ji myli ir karo dievą Arėją. Apie tai rašo ir Hesiodas, kur jiedu turėjo 5 vaikus: Erotą, Anterotą, Fobą, Deimą ir Harmoniją. Tad Hefaistas padaro nematomus tinklus, į kuriuos pagauna Afroditę su Arėjumi meilės glėbyje. Juos pamatę dievai juokėsi, o kai Poseidono paprašytas Hefaistas juos išlaisvina, šiedu iškart išsiskiria - Arėjas nulekia į Trakiją, o Afroditė į Kretą.
Afroditės kultas sietas su jūra yra kildinamas iš Azijos (Sirijoje, apie tai Lukianas parašė traktatą "Apie Sirijos deivę"). Žmonės ją įsivaizdavo kaip derlingumo, amžino pavasario ir gyvybės deivę tai išreikšdami epitetais: sodų Afroditė, laukų Afroditė ir pan. Visur ją lydi horos ir charitės (Homeras, Iliada, Odisėjas), ninfos; ją supa anemonės, narcizai, rožėss, mirtos, lelijos...
Afroditė laikyta ir santuokos deive (simbolis - vėžlys). Ji padeda mylintiems ir baudžia meilės nepripažįstančius (Ipolitas, Narcizas). Ji įkvėpė nedorą meilę Pasifajai ir Mirai, o Hipsipilei ir lemnietėms davė bjaurų kvapą. Vėliau dangiškoji Afroditė (Uranija) buvo priešpastatoma liaudiškajai (Pandemos), kurią Platonas "Puotoje" laiko vulgaria ir visiems prieinama (simbolis - ožys). Tokia ji nėra siejama su dangumi - tai tik Dionės ir Dzeuso dukra.
Pagrindinė Afroditės garbinimo vieta buvo Kipras, kur jungėsi graikiškieji ir azijietiškieji papročiai. Afroditės šventyklos stovėjo graikų uostuose, salose. Daugybė jų buvo Korinte, Bojonijoje, Mesenijoje, Kretos Pafe, Kiteroje. Finikiečiai atnešė Afroditės kultą į Siciliją, kur nuo Eriko kalno ji gavo epitetą Erikinė.
Romėnai Afroditę tapatino su Venera, iki tol buvusia sodų, pavasario, žydinčios gamtos deive. Valdant Cezariui ir Augustui Venerą paskelbė romėnų tautos ir Julijų giminės pamote (mat Julijai kilo iš Enėjo, Lukrecijus). Balandžio mėnesį moterys švęsdavo Veneros šventę.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Graikų Dievai | 106 Kb | 0 |
Graikų Dievai