XIX amžiaus vidurio pokyčiai Lietuvos visuomenės gyvenime dažnai vadinami atgimimu. Lietuvių atgimimo pradinio etapo kūrėjai daugiausia buvo kilę iš neturtingų Vakarų Lietuvos, – Žemaitijos bajorų ir pasiturinčių valstiečių, kurie ir sudarė šio proceso branduolį. Svarbiausiu atgimimo herojumi tapo asmenybė, o jos esminis gyvenimo orientyras buvo savo tautinių šaknų paieška, bandymas civilizuoti “paprastus kaimo gyventojus, kad jie suprastų savo vertę ir tai, jog yra lietuvių tautos dalis. Nors atgimimo procese nesusiformavo ėjimo į liaudį” programa, tačiau Žemaitijoje iškilusio vyskupo Motiejaus Valančiaus dėka su Katalikų Bažnyčia susijusi inteligencija atliko nepaprastai svarbų šviečiamąjį vaidmenį.
Motiejus Valančius – buvo veiklus vyskupas. Garsėjo ne tik tuo, kad gynė Katalikų Bažnyčios teises, platino visuotinę blaivybę, bet taip pat steigė parapijose ir skatino žmones mokytis skaityti lietuviškai, leido lietuviškus laikraščius, įsteigė mokytojų seminariją. Jis pats daug rašė ir savo kunigus ragino rašyti knygas, jas platinti. Vyskupas rėmė jaunus kunigus, kurie prisidėjo prie lietuviškų knygų rašymo ir leidybos.Taip pat vyskupas propogavo krikščioniškąsias ir humanistines vertybes, stiprinančias žmogaus moralę, blaivybę, viltį ir patriotizmą. Daugiau skyrė dėmesio organizaciniams reikalams.
1862 metais raporte popiežiui Valančius gyrė lietuvius tikinčiuosius, račydamas, kad jų papročiai dori, savo pamaldumu, vaišingumu, žmogiškumu liaudis jokiai tautai pirmenybės neužleidžianti, stengiasi šviestis.Vyskupo Valančiaus veiklos naudingumą patvirtino jaunimo veržimasis į mokslus, taip pat blaivybės judėjimas, kuris susilaukė didelio žmonių pritarimo ir gerokai nustebino net caro rūmus.
Blaivybės sąjūdis buvo vienas įspūdingiausių Valančiaus laimėjimų. Jis ir jo bendražygiai išugdė tokią kultūrinę tradiciją ir tokią literatūrą, kuri pakankamai įrodė girtavimo žalą. 1858 metų rudenį įsikūrė pirmosios žemaitiškos blaivybės brolijos. 1860 metais laiške generalgubernatoriui Nazimovui Valančius rašė, kad iš 820 754 Kauno gubernijos katalikų blaivybės įžadus buvo davę 692000 asmenų. Masinis valstiečių dalyvavimas blaivybės akcijoje caro valdžiai parodė, kad jie esą didelė ir drausminga jėga, kurios nuotaikų reikia paisyti. Ši akcija taip pat parodė, kad Bažnyčios autoritetas tarp valstiečių yra labai didelis ir nuolat stiprėja.
Tamsiausiu ir tragiškiausiu Lietuvai metu, kai caro valdžia engė žmones, juos trėmė į Sibirą už lietuvišką žodį ir raštą, griovė bažnyčias, persekiojo tikinčiuosius, bruko slavizmą ir stačiatikybę, jis stojo į darbą Bažnyčiai ir žmogui. Valančius ir jam veikiant išauklėti jauni kunigai mokė žmones krikščioniškųjų vertybių ne valdžios (rusų) ar ponų (lenkų), o kaimo valstiečių (lietuvių) kalba. Tuo jis parodė pagarbą paprastam žmogui, jo kilmei ir kultūrai, kalbėjo iš širdies į širdį, kėlė dvasią, gydė širdies žaizdas, šalino pragaištingus įpročius. Nenuostabu, kad M. Valančius susilaukė daugybės pasekėjų. Pastebėjęs, kad didžiausia nelaimė žmogaus gyvenime yra alkoholizmas, jis prie bažnyčių steigė Blaivystės brolijas.
Sutapatinęs blaivybę su krikščioniškomis dorybėmis pritraukė daugiau kaip keturis penktadalius katalikiškosios krašto gyventojų dalies ir didelį skaičių kitatikių. Valančius tapo švyturiu, kuris rodė kelią iš degradacijos ir alkoholio liūno į prasmingesnį, vertingesnį ir laimingesnį gyvenimą. Žmonės atgavo savigarbą, pasitikėjimą, viltį. O kai akys pamato geresnį rytojų, kojos randa kelią, rankos pakelia naštą.
Pakilusi žmonių dvasia, kultūros lygis ir tautinis susipratimas atvedė tautą į savarankišką, nepriklausomą gyvenimą, tapo akstinu Lietuvos valstybingumo atkūrimui.
Girtaujantis žmogus žudo save kaip asmenybę, griauna kūdikių ir netgi dar negimusių vaikų sveikatą. Alkoholizmas skatina blogus įpročius, dėl jo padaroma daugiau kaip pusė visų nusikaltimų ir susergama sunkiomis ligomis, plinta seksualinis palaidumas, veneros ligos ir t. t. Apskritai nėra kito tokio demoralizuojančio, kultūrą žudančio veiksnio, kaip nesaikingas alkoholinio narkotiko vartojimas. “Pajamos iš degtinės, iki blaivybės sąjūdžio sudariusios apie 40 % Rusijos imperijos pajamų, labai sumažėjo (vien Kauno gub. 1860 m. jos buvo beveik 9 kartus mažesnės negu 1858 m.). Blaivybės draugijos caro valdžios buvo laikomos nelegaliomis organizacijomis“.Nepriklausomoje Lietuvoje taip pat nuolat veikė Blaivybės draugija. Tautos blaivybės reikalams buvo leidžiamas žurnalas „Blaivybė ir sveikata. Negana to, neleidžiama atgaivinti Blaivybės draugijos veiklą ir kartu veiksmingai kovoti su alkoholizmu, nors trukdyti tokios draugijos veiklai nedrįso net hitleriniai okupantai.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Blaivybės sąjūdis | 35 Kb | 0 |
Blaivybės sąjūdis