Senovės Graikijos kultūroje ir filosofijoje galima įžvelgti daugelį šiuolaikinės lyčių skirtumo bei tarpusavio ryšių sampratos šaltinių. Nors senovės graikų mene, mitologijoje ir literatūroje akivaizdi simbolinė moteriškumo galia, graikų polis buvo vienas iš reikšmingiausių moterų socialinio pavergimo precedentų. Moteris negalėjo tapti polio piliete. Mitologija bei filosofija puikiai atspindi patriarchalinių vertybių dominavimą senovės graikų kultūroje.
Lyties prasmės klausimas senas kaip ir pati filosofija, o gal net dar senesnis. Jeigu grįžtume prie mitologinių sistemų bei religijų, egzistavusių iki Vakarų filosofijos, pamatytume, kad lytis buvo visų jų pagrindinis organizuojantysis principas. Visose senovės mitologijose – ar tai būtų Graikijos, senosios Europos ar Azijos – patys svarbiausi žmogaus egzistencijos klausimai formuluojami per lyčių skirtumus ir per juos išreiškiančius simbolius. Gyvenimas ir mirtis, šventumas, bendruomenė ir civilizacija suprantama kaip akivaizdžiai sulygintos kategorijos. Senovinėse matricinėse mitologijose motina simbolizuoja gyvenimo galią; kuriantis hierarchiškai organizuotoms visuomenėms, dievai vis labiau remia patriarchalinę valdžią, o patriarchališkumas padeda atstovauti tamsai, nepažinimui ir grėsmei. Pradžios mitą, kurį pasakoja Herodotas, iš dalies galima interpretuoti ir kaip moteriškumo pažeminimo ir pavergimo mitą.
Kaip ir daugelyje kitų mitologijų, graikų mituose visatos atsiradimas siejamas su moteriška dievybe – Gaja (Žeme). Pasaulis ir dievai atsiranda iš chaoso, o valdovo valdžia atitenka Gajos anūkui Dzeusui, vyriausiajam Olimpo dievui. M. Gimbutienės žodžiais tariant, pereinant iš matricinės į patriarchato kultūrą, pirmiausia pasikeičia valdžia – ima dominuoti vyriška dievybė. Šią mintį galima pagrįsti taip pat ir tuo, jog Dzeusas kietai paima į nagą savo žmoną Herą, kuri jam prieštaravo ir ginčijosi su juo dievų taryboje: „Ji atsimena, kaip ją sukaustė auksinėmis grandinėmis, pakabino tarp žemės ir dangaus, pririšęs prie jos kojų du sunkius priekalus, ir išplakė rykštėmis“. Pirmųjų žmonių sukūrimas taip pat pasakojimas apie vyro pranašumą prieš moterį, nes pirmoji moteris Pandora buvo dievų sukurta nubausti Prometėjui.
Būtent šioje antikos kultūroje galima rasti daugelį vyriškumo bei moteriškumo archetipų, kuriais remdamiesi lytį suprantame šiandien. Dzeusas simbolizuoja galingą autoritarinį valdovą, o deivės Atėnė ir Artemidė bei amazonės įkūnija tiek pat įtikinamą moterų išminties ir jėgos modelį.
Moteris buvo įsivaizduojama kaip netobulas vyras; moteris neegzistavo kaip savarankiška būtybė, o vien kaip žmogiškosios būtybės, kurios modelis buvo vyras, variantas. Ir Aristotelis, kurdamas savo biologines teorijas, ir II a. pr. Kr. gyvenęs anatomas Galenas išpažino šį vienos lyties modelį, pasak kurio „moteris yra tuščia kategorija“. Tik atrodo, kad žmogus turi „lytį“, kadangi pačią kategoriją apibrėžia toks socialinių santykių aspektas, kuris nurodo lyčių skirtumą, o matas visada buvo vyras. Remiantis šiuo lyčių skirtumo modeliu, į moters lyties organus buvo žiūrima tik kaip į vyriškųjų priešingybes ir buvo visiškai neigiamas visoks įmanomas jų savitumas.
Geriausiai tai, jog senovės Graikijoje susiformavusi žemesnė moterų padėtis buvo institucionalizuota, įrodo jų padėtis polyje. Formuojantis ankstyvosioms politinėms visuomenėms, moterims niekur nebuvo suteiktos pilietinės teisės ir apskritai jos teisių turėjo ne ką daugiau nei vergai.
Moterų nuosavybės teisės įvairiuose Graikijos miestuose – valstybėse buvo skirtingos. Antai Kretoje moteris pati viena galėjo valdyti savo nuosavybę, o Atėnuose nuosavybė priklausė tik vyrams.
Bet niekur ji neturėjo tiesės apsispręsti savo santuokos klausimu – sprendimą priimdavo jos tėvas. Ištekėjusios moters gyvenimas buvo griežtai įspraustas į privačią namų sritį. Pasak Allen, Sokrato „Oecomenicus“ dialoge filosofas Ischomachas pirmąsyk teoriškai gynė vyrų ir moterų veiklos skyrimą į viešąją ir privačiąją sritis. Sokratas plėtojo teoriją, jog abi lytys turi viena kitą papildyti tvarkydamos savo bendrą turtą. Kita vertus, Ischomachas pradeda brėžti griežtą ribą tarp privačiosios ir viešosios veiklos sričių: moterų ir vyrų veiklų atskyrimas esąs nustatytas dievų ir pagrįstas skirtingomis jų kūno galiomis.
Taigi jis įrodinėja, kad tai, ką dabar vadiname „darbo pasidalijimu tarp lyčių“, buvo nustatyta dievų ir todėl nuosekliai įtraukta į įstatymus. Mat vyro dorybė yra valdyti, o moters dorybė – paklusti.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Moters padėtis senovės Graikijoje | 24 Kb | 0 |
Moters padėtis senovės Graikijoje