Informacinis virusas yra programa, savaime įsiskverbenti į kitas programas ir sugebanti daugintis. Jis greitai plinta, nes kaskart paleidus “užkrėstą” programą, jis susiranda kaupiklyje ( diske ar diskelyje ) dar “neužkrėstą” programą ir į ją įsiskverbia. Ne visi virusai gadina programas ar duomenis, tačiau jie visi vienaip ar kitaip trukdo dirbti su AK. Kai kurie virusai gali būti labai pavojingi ir nepataisomai sugadinti AK esančią informaciją, kuri gali kainuoti daug brangiau negu AK. Terminą “kompiuterio virusas” pirmą kartą pavartojo amerikiečių mokslininkas Fred Cohen 1984 metais. Praėjo nemažai laiko, bet virusų problema nė kiek nesumažėjo. Jeigu kompiuterį palygintume su gyvuoju organizmu, o atskiras kompiuterines programas - su ląstelėmis, gautume analogišką vaizdą. Analogijos tarp biologijos, medicinos ir kompiuterijos šaknys daug gilesnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kompiuterio virusai rūpi tiek pat, kiek ir AIDS. Kompiuterinio viruso blogoji savybė, kad jis plinta. Kol nebuvo kompiuterių tinklų, virusinės programos pridarydavo nedaug žalos. Kas kita kai kompiuteriai susijungė į tinklą. Virusai juo plinta be galo dideliu greičiu, todėl ir jų daroma žala didėja daug kartų.
Ši problema turi dar vieną aspektą. Išsivysčiusiose šalyse daugelis firmų, kuriančių programinę įrangą, rūpinasi ir priešvirusinėmis programomis. Taip pat yra nemažai literatūros šiuo klausimu. Taigi daugelis kompiuterių savininkų žino, kas yra kompiuterio virusas, kokios jo “vizito” pasekmės, ir yra pasirengę su juo kovoti. Silpnai išsivysčiusiose šalyse (taip pat ir mūsų ) labai paplitęs nekontroliuojamas įvairių programų kopijavimas, paprasčiau, vogimas. Tai ypač gera dirva kompiuterio virusams. Todėl mokyklose, įstaigose užsikrėtimo faktas yra įprastas reiškinys, panašus kaip sloga. Toks “pripratimas” prie virusų gali baigtis liūdnai, jei pasitaikys labai pavojingas “egzempliorius”. Yra žinoma keletas programų, diskų ar diskelių užkrėtimo požymių.

Kompiuterio virusai