Hakerių judėjimo istorija. Intelektualinės hakerių šaknys
Hakerių kultūra išaugo kartu su pirmosiomis universitetų ir mokslinių skaičiavimo centrų ESM, didelės kūrybinės laisvės atmosferoje. Tada dar mažai kas suvokė, ką daro programuotojai, niekas nestovėjo už nugarų ir nevertė greičiau rašyti programų, nes 70-aisiais kompiuteris nebuvo panašus į veiksmingą pinigų uždirbimo priemonę. Pirmieji, tikrieji hakeriai užsiėmė tuo, kad tobulino savo kuriamas ESM ir joms kūrė ne tik reikalingas, bet ir įdomias programas. Šios buvo rašomos mašininiais kodais, kuriuos suprato tik patys programuotojai ir pačios ESM. Visiška laisvė leido programuotojams žiūrėti į savo užsiėmimą daug dėmesingiau, nei į paprastą darbą, prilyginant jį kūrybai. Prasidėjo naujo kultūrinio sluoksnio formavimasis. Specifinis jumoras, meilė Merfio dėsniams, šmaikštūs plakatai, klasiški meno kūriniai, atvaizduoti mašininiais kodais ir atspausdinti simboliais, padėjo šios kultūros formavimuisi. Atsirado net atskira kalba – techninis žargonas. Jo geriausi pavyzdžiai buvo surinkti plačiai žinomų hakerių kultūros propaguotojų Eriko Reimondo ir Roberto Grehemo pastangomis. Šie pirmieji programuotojai neturėjo vadovėlių, bet buvo labai aukšto lygio specialistais. Jei nėra geros operacinės sistemos – ją galima parašyti pačiam, kaip ir asemblerio transliatorių, programavimo kalbas, matematinius paketus, nenaudojant visokių naujoviškų DirectX, OpenGL, COM, JAVA. Žmonių nesustabdydavo sunkumai – jie patys jų ieškojo, tuo malšindami savo aštrių pojūčių ieškantį intelektualinį alkį.
60-ųjų metų pradžia
Pirmieji kompiuterių hakeriai atsirado Masačiūsetso technologiniame institute kartu su pirmųjų mokymo klasių pasirodymu. Žodis „hack“ turėjo daugybę reikšmių, tarp jų ir „kapoti, krimsnoti, daužyti į gabalus“. Tiems Amerikos paaugliams, kurie rimtai buvo įnikę į geležinkelių ir traukinių modeliavimą, „hack“ reiškė miklų manipuliavimą ir traukinių, kelių ir rodyklių perdarymą taip, kad žaislinio geležinkelio traukiniai judėtų greičiau ir įvairesniais maršrutais, balansuodami ties geležinkelio katastrofos riba. Institute tokiu naujuoju žaisliuku, kurį buvo galima išrinkti ir išbandyti, tapo asmeninis kompiuteris. Tuo metu tai buvo geriausių „moksliukų“ užsiėmimas, užimdavęs jų pažinimo trokštančius protus ir neteikęs jokios materialinės naudos.
1.2. 70-ųjų metų pradžia
Pirmaisiais „moksliukais“, kenkėjiškais tikslais panaudojusiais savo eksperimentiniais būdais apie sistemų sandarą įgytas žinias, buvo „frikeriai“, lauždavę vietinius ir tarptautinius telefonų tinklus, kad galėtų paskambinti nemokamai. Idėjinis frikerių judėjimo vadas ir pagrindinis frikerių „visrakčio“ atradėjas yra Vietnamo karo dalyvis Džonas Dreiperis (žinomas Cap’n Crunch pravarde), kuris aptiko, kad suvenyriniu švilpuku, kurį jis rado avižinių „Cap’n Crunch“ dribsnių dežutėje, galima atkurti 2600 hercų dažnio garsą, sutampantį su elektrinio signalo, naudojamo AT&T kompanijos tarpmiestinių ryšių sistemoje, dažniu. Vėliau šis dažnis tapo paties populiariausio ir įtakingiausio hakerių žurnalo „2600 Magazine“, skaitomo visame pasaulyje, pavadinimu. Džonas sukūrė pirmąją „mėlynąją dėžę“ - Blue Box – su viduje įtaisytu švilpuku, kuriuo švilpteldavo į telefono mikrofoną, gaudamas galimybę skambinti nemokamai. Kai Esquire žurnalas paskelbė straipsnį „Mažos mėlynos dėžutės paslaptys“ ir išspausdino jos naudojimo instrukciją, per JAV nusirito didelė sukčiavimo telefonų tinkluose banga. Nedideliu „mėlynųjų dėžučių“ gamybos verslu namų sąlygomis užsiėmė ir koledžo draugai Styvas Vozniakas ir Stivenas Džobsas, už gautus pinigus vėliau įkūrę garsiąją kompiuterių gamybos firmą „Apple Computer“.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Interneto kriminalistika | 162 Kb | 3 |
Interneto kriminalistika