Kontinentinė Žemės pluta yra daug storesnė už okeaninę ir skiriasi nuo šios sudėtimi. Dabartinis Žemės paviršiaus žemėlapis skirtųsi nuo, tarkime, prieš šimtą milijonų metų pavaizduoto Žemės paviršiaus. Šitokį didelį pokytį sunku suprasti nežinant bendro Žemės sandaros vaizdo.
Kontinentai ne stovi vietoje, o juda. Įdomu tai, kad ši mintis pirmą kartą buvo pareikšta prieš 350 metų, ir nuo to laiko ji buvo dar ne kartą iškelta, kol pagaliau mokslininkai šią idėją patvirtino tik 1960 m.
Dauguma žmonių buvo linkę manyti, kad kieta kontinentinė Žemės pluta negali judėti. Dabar visi žino, kad yra kitaip.
Norint nustatyti tikslią kryptį, reikalingas kompasas. Įmagnetinta jo strėlė pasisukusi išilgai magnetinio Žemės lauko linijų; ji rodo magnetinį Šiaurės polių. Panašiai ir kai kurios kalnų uolienos yra gamtiniai kompasai. Vandens srautų nešami magnetinių geležingų mineralų kristalai, dydžiu prilygstantys maždaug smėlio ar aleurito dalelėms, elgiasi panašiai kaip mažytės kompaso rodyklėlės. Nusėsdamos sraute, jos pasisuka išilgai linijų šiaurė – pietūs ir dažniausiai išlieka tokioje padėtyje net virtusios nuosėdine uoliena.
Panašiai magnetinio lauko veikiami magnetiniai geležingi mineralai būna magminėse uolienose, pavyzdžiui, bazaltuose. Vėsdama lava arba magma esti tokios temperatūros, žemiau kurios minėti mineralai gali įsimagnetinti pagal Žemės magnetinį lauką. Šis magnetinis orientavimas (nieko bendra neturintis su kristalo orientavimu uolienoje) parodo kryptį magnetinio lauko, egzistavusio tada, kai aušo uolienos. Taigi tokie geležingi mineralai primena kompasų strėliukes, rodančias magnetinio poliaus padėtį.
