Indijoje susiformavo daug religijų – vedizmas, brahmanizmas, džainizmas, budizmas, induizmas yra indiškos. Švelnią lietuvio auselę turėtų gąsdinti tokie keisti pavadinimai. O ir keista… Vienoje šalyje tiek religijų. O buvo taip.
Archeologijos duomenimis, III – II t - metyje pr. m. e. Indijoje, prieš atvykstant į ją arijams, buvusi aukšta vietos gyventojų – davidų – kultūra. Rastos figūrėlės, amuletai liudija, kad tuo metu vietiniai gyventojai garbino Deivę Motiną, lyg ir Šyvos (vieno populiariausių induizmo dievų) prototipą, tam tikras medžių rūšis (figą), kai kuriuos žvėris (tigrą, dramblį, raganosį, jautį), kažkokias būtybes (kurių pusę sudaro žmogus, pusę gyvulys), kai kuriuos simbolius (pvz. lingą, svastiką). Daug daugiau žinoma apie arijų, maždaug II t-mečio viduryje įsibrovusių į Indiją, religiją. Žinių teikia arijų sukurta seniausia indijoje literatūra – Vedos. Todėl ir pirmoji išsivysčiusi Indijos religijos forma vadinama vedizmu.
Vedizmas neturėjo šventyklų, dievų atvaizdų, svarbiausia kulto apeiga buvo aukojimas, kuriam būdingas sudėtingas maginis ritualas. Keli dievai – Agnis (Ugnis), Djausas (Dangus), Indra (Audra, Griaustinis), Prithivė (Žemė), Rudras (Riaumojantysis), Surjas (Saulė), Vajus (Vėjas), Varūna (Tvarka). I t - mečio pr m. e. I pusėje vedizmas pamažu transformuojasi į naują religiją – brahmanizmą. Pavadinimas kilo iš ritualinių tekstų – brahmanų – rinkinio. Rėmėsi tomis pačiomis vedų knygomis, kaip ir vedizmas, tik kitaip jas traktavo. Pagal brahmanizmą, mirusio žmogaus siela persikelia į kitą, gimstantį organizmą.
Periodiškai pereinama į aukštesnę padėtį užėmančio žmogaus kūną, siela tobulėjanti. Pasiekusi visišką tobulybę, ji susiliejanti su visuotine dvasia Brahmanu. Vyriausieji dievai – Brahma, Višnus, Šyva – sudarė trejybę. Apie to paties tūkstantmečio vidurį atsiranda dar dvi religijos – budizmas ir džainizmas.
Budizmo pavadinimas kilęs nuo jos įkūrėjo Sidhartos Gautamos, praminto Buda. Ankstyvasis budizmas neteikia reikšmės nei ritualui, nei teologijai ir apsiriboja tik moralės ir meditacijos principais. Šios doktrinos pagrindą sudaro “keturios kilniosios tiesos”: 1) yra kančia; 2) yra kančios priežastis; 3) yra kančios įveikimas; 4) yra kelias kančiai įveikti. Budistai medituodamiesi, eidami “kilniuoju aštuongubu keliu” siekia įveikti tris svarbiausias aistras (geidulį, neapykantą ir klaidingą žinojimą) ir užgesinti savyje troškimą būti. Taip jie panaikins savyje kančią – pasieks nirvaną. Džainizmo pavadinimas irgi kilo nuo įkūrėjo – Vardamanos, praminto Džina (nugalėtoju). Džainizmas nepripažįsta nei dievų, nei demonų, antgamtinėmis būtybėmis laiko tik tobulybę pasiekusius žmones – titankarus. Kaip ir budistai, džainistai siekia nutraukti ryšius su materialiu pasauliu ir pasiekti nirvaną. Tačiau platieji liaudies sluoksniai nesuprato šių sudėtingų religijų ir susiformavo induizmas – svarbiausia Indijos religija. Induizmas turi dvi pagrindines kryptis – šyvaizmą ir višnuizmą. Induizmas kritiškai žiūrėjo į budizmą ir džainizmą, pripažino Vedų autoritetą, kastas, reinkarnaciją ir karmos dėsnį. Šalia Višnaus ir Šyvos, garbinama ir daugybė vietinių dievybių, šventų gyvulių, kalnų, upių ir panašiai. Nuo XIII a. arabų užkariautojai pradėjo skleisti Indijoje islamą, kuris iš dalies išstūmė budizmą, susiaurino džainizmo įtaką, iš dalies reformavo induizmą, siekė net sujungti šias dvi religijas. Dabar 85% Indijos gyventojų yra induistai, 10% musulmonų, 2,3% krikščionių, likusieji budistai, džainistai ir kiti.
Indų architektūra savo poveikiu ir formų turtingumu Azijoje užima centrinę vietą. Jos įtaka siekia Indonezijos salas, Kinija, Korėją ir net Japoniją. Indų architektūrą lėmė trys pagrindinės krašto religijos, sudarydamos savitus stilius.
Budizmo stilius labiausiai reiškėsi Indijos šiaurėje ir Ceilone 250 pr. m. e. – 750 m. e. laikotarpyje. Šiam stiliui būdingi trejopi statiniai – stūpos, savotiškai aptverti piliakalniai, ypač garsi Bhopalo valstijoje Sančio stūpa su būdingais vartais, papuoštais akmenyje iškaltu ornamentu, atkartojančių medžiui būdingą vartų konstrukciją; čaitijai, uolose iškaltos milžiniškos šventyklos, kurios dažnai turėjo masyviomis kolonomis atskirtus šoninius praėjimus ir savo planu bei forma primena romanų stiliaus bažnyčias, Karlio šventykla yra būdinga savo lubų skliautu, iškaltoje uoloje pamėgdžiojančiu medžių rąstus, šventyklą apšviečia milžiniška pasagos formos anga, drauge su įeiga apjungta puošniu ornamentu; viharos, budistų vienuolynai, apjungę kelis pastatus su centrinėje vietoje pastatyta šventykla.
Džainizmo stilius gyviausiai reiškėsi 1000 – 1300 mūsų eros metais, bet vėlesnės jo atmainos taip pat buvo paplitę po visą Indiją. Džainistinėms šventykloms buvo būdinga, kad jos turėjo įėjimo kiemus (ar specialiai išplėstas patalpas prieš įėjimą) ir kryžiaus formos planą, pridengtą užlaidinio skliauto, užleidžiant pagal perimetrą kiekvieną horizontalią plytų eilę iki perdengiamas visas plotas. Tuo būdu virš šventyklos susidarydavo bokštas, kuriam buvo suteikiamos įvairios formos (piramidės, meliono, svogūno). Ypatingas dėmesys buvo skiriamas pastato padėtį ir išvaizdą suderinti su gamtovaizdžiu.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Indija | 10 Kb | 1 |
Indija