Viena aktualiausių šiuolaikinio pasaulio problemų – emigracija – ypač eskaluojama Lietuvoje. Kiekvienais metais daug žmonių išvyksta iš Lietuvos, ketindami užsidirbti ir sugrįžti atgal po metų kitų ar bėgdami nuo problemų, kurios kamuoja Lietuvą. Dauguma išvykusių į užsienį randa darbus, sukuria šeimas ar dėl kitų priežasčių užsibūna užsienio valstybėse, tačiau stengiasi nepamiršti to, iš kur kilo, ir platina savos tautos kultūrą užsienyje. Taigi ar galima teigti, kad emigracija – tai Tėvynės išdavimas, jei dauguma Tėvynės užsienyje nepamiršta?
Romualdas Ozolas savo straipsnyje „Išvažiuokit! Ir kuo greičiau!” teigia, kad emigracija yra Tėvynės išdavimas. Pasak jo, išvykimas iš Tėvynės – tai „protestavimas kojomis”, lengvesnio kelio į asmeninę gerovę pasirinkimas apeinant sunkumus. R. Ozolas pateikia pavyzdžių iš Vakarų Europos valstybių gyvenimo, kaip ten žmonės kovojo už savo teises (Vokietijoje, Prancūzijoje minimos studentų demonstracijos), lyg vakarų europiečiai neemigruoja. Ar tikrai? Kas vyko toje pačioje Europoje prieš 70 ar daugiau metų? Žmonės masiškai kėlėsi į JAV, kūrė savo gyvenimą ten, tačiau būdami išvykę, uždirbdavo ir siųsdavo juos į savo Tėvynę, tokiu būdu stengdamiesi prisidėti prie gerovės didinimo savo valstybėje.
Panaši situacija dabar su lietuviais emigrantais – jų uždirbti pinigai siunčiami į Lietuvą, kad pagelbėtų čia likusioms šeimoms, taip pat ir Lietuvai – čia išleisti pinigai skatina valstybės ekonomiką.
Užsienyje lietuviai jau antrus metus rašė valstybinį diktantą, o Didžiojoje Britanijoje suorganizavo savo krepšinio lygą. Taigi manau, kad toks išvykimas iš Tėvynės, kai stengiamasi propaguoti jos kultūrą ir kitaip ją remti, negali būti laikomas Tėvynės išdavimu.
Egzistuoja ir visai kita emigrantų grupė – pabėgę dėl politinių priežasčių ar per prievartą ištremti žmonės, taip pat ir tie, kurie bijojo būti represuojami. Šiais laikais tokių emigrantų Lietuvoje pasitaiko retai, tačiau dažnai kalbama apie praeities žmones ir keliamas klausimas, ar jie buvo Tėvynės išdavikai.
Pavyzdžiui, Alfonsas Nyka – Niliūnas ar Antanas Škėma. Abu literatūros kūrėjai buvo priversti išvykti iš Lietuvos, ir abiejų kūryboje Tėvynės ilgesys itin ryškus ( A. Škėmos „Baltoje drobulėje” pagrindinis veikėjas nuolat prisimena gimtąsias žemes, Tėvynę, užsienyje įsimyli lietuvę, o Alfonsas Nyka – Niliūnas savo dienoraštyje rašė, kaip jam ilgu gyventi be Tėvynės užsienyje. Manau, kad tokių žmonių irgi negalima smerkti – jie išvyko gelbėdami savo gyvybė ar sveikatą ir būdami užsienyje rašė būtent Lietuvai ir apie ją, stengėsi atkreipti kitų valstybių dėmesį į okupaciją ir kitaip Tėvynei padėti. Manau, kad šie žmonės nusipelno pagarbos už patriotizmo skleidimą užsienyje.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Emigracija | 4 Kb | 4 |
Emigracija 