Ekonominiai gamybiniai socialiniai, kultūriniai ryšiai jungia gyvenvietes į sistemą.
Monocentrinė sistema susidariusi tankiai apgyvendintose teritorijose, kur maždaug vienodos ekonominės, bei gamtinės sąlygos. Sistema apjungia įvairių funkcijų gyvenvietes. Pramonė ir sistemos valdymas sukauptos viename centre. Didelis miestas yra kultūros aptarnavimo centras. Ryšiai tarp gyvenviečių nuoseklūs. Trūkumai: centrai netolygiai išdėstyti, nevienodas aptarnavimas.
Policentrinė sistema gali susiformuoti iš įvairių specialiosios paskirties kompleksų. Nėra dominuojančio centrinio miesto. Gali susidaryti tirštai apgyvendintose teritorijose. Sistemos teoriniam modeliui artimosios gavybinės priemonės rajonas. Vyrauja nedideli miesteliai, turintys siaurą profilį. Visos gyvenvietės glaudžiai susiję gamybiniais ir aptarnavimo ryšiais. Sistema gali pereiti į monocentrinę, kai greta kalnakasybos kuriasi apdirbamoji pramonė. Dažniausiai susidaro aglomeracijos.
Mišrioji sistema turi ir monocentrinės ir policentrinės sistemos bruožų. Gali būti keli stambūs centrai, bet jie atlieka skirtingas funkcijas.
Žiedinės sistemos charakteringa retai apgyvendintai teritorijai. Statomos atskiros gyvenvietės, kurios toli nuo ekonomikos, kultūros centrų.
Apgyvendinimo problemos sprendžiamos rekonstruojant gyvenviečių tinklus taip, kad atitiktų naujas ekonomines ir socialines sąlygas. Tai glaudžiai siejasi su gamybinių jėgų pasiskirstymu. Gavybinės pramonės Įm. Statomos ten, kur yra žaliavų. Apdirbamosios pramonės augimas nepriklauso nuo konkrečios vietos. Apdirbamosios pramonės reikšmei didėjanti didelė ir darbo išteklių reikšmė. Ištekliai yra mobilūs ir gali keisti savo teritorija. Tačiau gyventojų pasiskirstymas priklauso ne tik nuo gamybos, bet ir nuo gamtinių, administracinių gyvinimo sąlygų.
Švytuoklinė migracija – kasdieninės kelionės į darbą ir atgal. Tai būdinga didelių miestų priemiesčių gyventojams. Gyventojų mobilumas padeda geriau pasirinkti darbą poilsį. Tobulėjant kelių tinklui ir transportui, švytuoklinei migracijos spindulys didėja. Tokie išvystyti ryšiai laikomi naujais urbanizacijos reiškiniais.
Norint tolygiai paskirstyti gyventojus reikia: 1.derinti gamybą ir dėstymą su darbo jėga. 2.išdėstyti visų laipsnių informacijos ir aptarnavimo įmones. 3.diferencijuoti gyvenvietes pagal jų įmones pagal jų funkcijas 4.nustatyti gyvenviečių įtakos ribas. 5.teritorija reikia zonuoti.
Mažų teritorijų centro įtakos zonos turi būti tokio spindulio, kad pėsčiomis būtų galima pasiekti per laiką ne didesnį už leistiną kelionės į darbą mieste. Miestams augant didėja ir jų įtakos zona.
Centrų įtakos zonų dažniausiai įtakos turi geografinės sąlygos, gamtinės kliūtys, kelių tinklas.
Miesto įtakos zonos nustatymas R= Rab/ (1+ √Na / NB).
Rab - atstumas tarp miestų. Na, Nb miesto gyventojų skaičius.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Apgyvendinimo sistemos | 15 Kb | 1 |
Apgyvendinimo sistemos