www.spargalkes.lt

XV a. pabaigoje prasidėjęs Šiaurės Italijos prekybos miestų ekonominis smukimas ypač pasireiškė XVI ir XVII a. Sumažėjo statyba miestuose. Tuo metu Romos popiežiaus valstybė, gaudama duoklę iš katalikiškų kraštų, nejaučia ekonominės krizės ir jos sostinėje Romoje prasideda dideli statybos darbai.

Pamažu smunkančiuose šiaurės ir vidurio Italijos miestuose lieka be darbo daug patyrusių architektų ir statybininkų. Jie savo kūrybinį genijų nukreipia į naujai kylantį meno centrą – Romą. Čia toliau plėtojamos renesanso metu šiaurės Italijoje susiklosčiusios architektūrinės tradicijos, - pasatatų kompozicija palaipsniui darosi vis sudetingesnė, pereinama prie naujo stiliaus – baroko.

Barokas buvo laipsniškas renesanso tęsinys, tačiau savo suklestėjimo metu daug kuo skyrėsi nuo jo. Santūrias, tektoniškai pagrįstas fasadų plokštumas, plačiai taikytas renesanso laikais, baroko periode pamažu kaičia laužyta linija, daugiau reikšmės teikiama šviesos ir šešėlių žaismui, puošniam dekorui.

Panašiai statomi ir urbanistiniai ansambliai. Vietoje uždarų renesanso aikščių atsiranda atvros, jų planas darosi sudetingesnis. Renesanso periode teorikų darbuose siūlyti projektai dabar įgyvendinami, tiesiamos spindulinės gatvės. Būdamas dekoratyvus stilius, barokas praturtina miestus fontanais, monumentaliąją dekoratyviaja skulptūra, obeliskais, monumentais, statomais aikščių viduryje. Miesto išraiškingumui padidinti pradėtos vartoti ir tokios papildomos priemonės, kaip grindinio raštas, dekoratyvūs laiptai, vėliavų stiebai, puošnūs tiltai.

Baroko meistrai nesukūrė naujų urbanistinių teorijų, jie apsiribojo renesanso teoretikų minčių plėtojimu. Svarbiausios statybos baroko periode XVIII a. popiežiaus valstybės sostinėje Romoje, pelniusios baroko lopšio vardą.

Viduramžiais Romos miestas sunyko , senosios Romos pastatai buvo sąmoningai griaunami kaip pagonybės liekanos. Tik XV a. pradžioje renesanso įtakoje pradedama domėtis senais paminklais, uždraudžima juos ardyti, pradedami kasinėjimai. Renesanso periodas Romoje glaudžiai susijęs su XV a. ir XVI a. čia dirbusių Bramatės, Antonijaus di Sangalo, Petručio, Rafaelio ir kitų architektų bei dailinikų veikla. 1502 m. Bramatė  pastatė apskritos formos šventyklą San Pjetro in Motorijo vienuolyno kieme.

Tai renesanso Romoje gimimas. 1514 m. Sangalas pradeda Fornezi rūmų statybą, 1506 m. popiežiaus Juliaus II pavedimu Barmantė padeda pamatus grandiozinei to meto statybai – Šv. Petro Bazilikai, kurios vyriausiuoju statytoju 1547m. buvo paskirtas Mikelandželas. Jam vadovaujant, per 27 metus buvo užbaigti pagrindiniai statybos darbai, centriškas pastatas apvainikuotas kupolu. Su Mikelandželo vardu ir Šv. Petro bazilikos statyba susijusi naujos architektūros srovės – baroko pradžia.

Baroko gimimas Romoje siejosi su vėlesnės, dekoratyvinės romėnų architektūros (Nervos forumas, Septimo Severo triumfo arka ir kt.) propogavimu. Ne veltui Mikelandželas domėjosi dekoratyviniu, o ne klasikinių romėnų architektūros stiliumi. Jis taip pat buvo barokinės urbanistikos pionierius. Jo suprojektuota ir pastatyta Kapitolijaus aikštė  yra pirmas bandymas atsisakyti uždarų stačiakampių aikščių, atiduoti pirmenybę dekoratyviniam pradui.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Italijos miestai XVIII a. Romos rekonstrukcija	11 Kb	0