Išgarsintas mūsų literatūros klasikų A. Baranausko, J. Biliūno, A. Žukausko - Vienuolio, J. Tumo-Vaižganto, pasidabinęs kalvomis ir šilais, perjuostas melsvu Šventosios kaspinu Anykščių rajonas – viena iš labiausiai lankomų rytų Lietuvos vietų. Lankytojus traukia noras pamatyti šio krašto istorijos-kultūros paminklus, savo akimis pažvelgti į rašytojų gimtines ir vietas, aprašytas jų kūrininiuose, reto grožio gamtovaizdžius.
Iš visų pusių Anykščius supa, anot A. Baranausko, “kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai…”. Miestas įsikūręs giliame šventosios slėnyje, pabiręs abipus Šventosios intako Anykštos žemupio. Šis iš Rubikių ežero atvingiuojantis upokšnis ir davė miestui legendomis apipintą vardą. Viena iš jų byloja, kad senų senovėje upokšnio pakrantėje milžinas rovęs medžius ir užsigavęs nykštį. Iš skausmo jis garsiai šaukęs: “ai, nykštį, ai, nykštį!”. Jo šauksmas net aplinkiniuose kaimuose girdėjosi. Nuo to laiko upelė buvo Ainykšta praminta. O kita legenda, persakyta A. Žukausko-Vienuolio, kalba apie bajoro Nykščio pilį ant Kalitos kalno, kuris iškyla aukštame upelio šlaite ir žvelgia į Anykščių miestą. Turėjęs Nykštys devynis sūnus, bet jie žuvę kovoje su priešu. Jauniausiojo sūnaus žmona Ona Nykštienė, sužinojusi apie vyro mirtį, iš sielvarto pasiskandinusi pro pilį tekančioje upelėje. Nuo to laiko žmonės pradėję tą upę vadinti Onos Nykštienės vardu, vėliau tas pavadinimas sutrumpėjęs, virtęs Anykšta.
Iš įvairių Lietuvos vietų atvyksta į Anykščius žmonės, kad pamatytų A. Baranausko klėtelę, kur gimė “giesmių giesmė lietuviškai gamtai”, kad pabuvotų name, kur gyveno ir kūrė A. Žukauskas - Vienuolis, pastovėtų prie jo kapo, kad įkoptų Liudiškių piliakalnin prie “Laimės žiburį” simbolizuojančio paminklo J. Biliūnui, kad pasigrožėtų ta nepaprasta, dainių apdainuota gamta. Turistai lankosi Niūronyse, Ažuožeriuose, Malaišiuose, kur išbujojo mūsų literatūros ąžuolai, kur vaikščiojo jų kūrinių personažai. Gausius Anykščių krašto lankytojus traukia čionai gili pagarba mūsų literatūros klasikams, juos išugdžiusiai žemei. Tad nenuostabu, kad daugeliui atvykusiųjų Anykščiai prasideda nuo mažos klėtelės, nuo medžių ūksme apsigaubusios sodybos – A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus.
Poeto A. Baranausko (1835 - 1902) tėvai – Anykščių valstiečiai 1839 m. iš Anykščių priemiesčio Jurzdiko persikėlė gyventi į dešinėje Šventosios pakrantėje esančius Ažupiečius, ten nupirkę apirusią sodybą. Į naują vietą buvo perkeltas ir senas ūkinis pastatas – maža, kirviu ręsta, be vinies pastatyta, šiaudais dengta klėtelė, kuri vėliau tapo būsimojo poeto darbo, jaunatviškų svajų ir poilsio vieta. Čia, Ažupiečiuose, Anykščių apylinkėse prabėgo A. Baranausko vaikystė. Čia jis ganė ažupėnų valstiečių bandą, lakstė Eglėkalnio šlaitais, braidė Valaukio upokšnyje, bėgdavo į kerintį savo grožiu šilelį grybauti, klausėsi motinos ir kitų anykštėnų dainuojamų dainų, kurios, kaip vėliau prisipažino, “kliudė širdį”, ganykloms ir medžiams skandavo savo paties sudėtus posmus… Gimtinės grožis, tai, ką jautri širdis nuo vaikystės buvo į save suėmusi, vėliau kristalizavosi “Anykščių šilelio” posmuose, jo įvaizdžiuose, kai gimė, anot E. Mieželaičio, “didelis poezijos žodis – nepakartojamas tarsi Čiurlionio miškas”.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Anykščių rajonas | 7 Kb | 0 |
Anykščių rajonas