Kontinentinė Žemės pluta yra daug storesnė už okeaninę ir skiriasi nuo šios sudėtimi. Dabartinis Žemės paviršiaus žemėlapis skirtųsi nuo, tarkime, prieš šimtą milijonų metų pavaizduoto Žemės paviršiaus. Šitokį didelį pokytį sunku suprasti nežinant bendro Žemės sandaros vaizdo.
Kontinentai ne stovi vietoje, o juda. Įdomu tai, kad ši mintis pirmą kartą buvo pareikšta prieš 350 metų, ir nuo to laiko ji buvo dar ne kartą iškelta, kol pagaliau mokslininkai šią idėją patvirtino tik 1960 m.
Dauguma žmonių buvo linkę manyti, kad kieta kontinentinė Žemės pluta negali judėti. Dabar visi žino, kad yra kitaip.
Norint nustatyti tikslią kryptį, reikalingas kompasas. Įmagnetinta jo strėlė pasisukusi išilgai magnetinio Žemės lauko linijų; ji rodo magnetinį Šiaurės polių. Panašiai ir kai kurios kalnų uolienos yra gamtiniai kompasai. Vandens srautų nešami magnetinių geležingų mineralų kristalai, dydžiu prilygstantys maždaug smėlio ar aleurito dalelėms, elgiasi panašiai kaip mažytės kompaso rodyklėlės. Nusėsdamos sraute, jos pasisuka išilgai linijų šiaurė – pietūs ir dažniausiai išlieka tokioje padėtyje net virtusios nuosėdine uoliena.
Panašiai magnetinio lauko veikiami magnetiniai geležingi mineralai būna magminėse uolienose, pavyzdžiui, bazaltuose. Vėsdama lava arba magma esti tokios temperatūros, žemiau kurios minėti mineralai gali įsimagnetinti pagal Žemės magnetinį lauką. Šis magnetinis orientavimas (nieko bendra neturintis su kristalo orientavimu uolienoje) parodo kryptį magnetinio lauko, egzistavusio tada, kai aušo uolienos. Taigi tokie geležingi mineralai primena kompasų strėliukes, rodančias magnetinio poliaus padėtį.
Mokslininkai aptiko ankstesnio magnetinio lauko krypties rodiklių įvairaus amžiaus sluoksniuose ir juo matavo tūkstančiuose taškų ir visuose stratigrafiniuose horizontuose (atitinkančius įvairių laiko momentų seriją praeityje). Bendros kryptys šiuose taškuose skiriasi nuo tų, kurias kompasas rodo dabar. Paaiškėjo, kad (apytiksliai) per pastaruosius 200 mln. metų kontinentai gerokai pasislinko ne tik poliaus, bet ir vienas kito atžvilgiu. Kiekvieno kontinento kelią galima apytiksliai nustatyti.
Tyrinėjant senojo magnetinio lauko kryptis, apstulbino toks faktas, kad daugelyje Žemės sluoksnių per keletą pastarųjų milijonų metų (buvo tirtas toks laikotarpis) dalelės įsimagnetinusios atvirkščiai dabartinėms.
Uolienų magnetinės dalelės rodo ne Šiaurės, o Pietų polių. Remiantis radiometrinio datavimo duomenimis, atvirkštinė orientacija užfiksuota visame Žemės rutulyje vienodais laiko tarpais. Vadinasi, tuo laiku Žemės magnetinis laukas, nuo kurio priklausė tokia orientacija, buvo priešingos krypties, ir du jo poliai keitėsi vietomis. Tokia magnetinio lauko kaita vyko ne kartą.
Kodėl keitėsi magnetinio lauko kryptis? Manoma, kad tokia kaita galėjo būti dėl metalinio Žemės branduolio judėjimo skystoje Žemės rutulio dalyje, nes tai vyko visoje Žemėje vienu kartu…
Įstabiausias iš atradimų, darytų nuo 1950 m. buvo tai, kad vandenyno dugnas nėra plokščia monotoniška lyguma; jo formos tokios pat įvairios kaip ir kontinentų paviršiaus. Tarp daugelio formų yra ir gilus riftas – slėnis, kuris beveik nenutrūkstamai tęsiasi daugiau kaip 6000 km ir vietomis yra daugiau kaip 1000 m gilumo; jis Atlanto vandenyną dalija į dvi dalis ir kerta Indijos bei Ramųjį vandenynus.
Riftas užima centrinę, pakiliausią vidurio vandenyno kalnagūbrio dalį. Riftas gerokai gilesnis už kitus slėnius, jis tęsiasi į Žemės gelmes apie 50 – 100 km ir išilgai jo į vandenyno dugno paviršių ateina daug gelmių šilumos.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Kontinentai ir plutos plokštės | 9 Kb | 0 |
Kontinentai ir plutos plokštės