Atsitiktinumas vienokiu ar kitokiu laipsniu yra būdingas daugeliui gamtoje vykstančių reiškinių. Jis pirmiausia pasireiškia ten, kur reiškinio vyksmui didelės įtakos turi daug įvairių poveikių, ypač tada, kai nagrinėjamoji sistema yra nepastovi. Atsitiktinumo ir būtinumo santykis tirtas jau antikoje. Ankstyvieji materialistai (Demokritas, B.Spinoza, P.Holbachas, L.Biucheris) teigė, kad atsitiktinumo kategorija neturi objektyvaus pagrindo tikrovėje, nes joje viskas determinuota ir todėl būtina. Kiti filosofai (Epikūras, K.Helvecijus) neigdami būtinumo absoliutinimą ir iš jo išplaukiantį fatalizmą, pripažino atsitiktinumą greta būtinumo arba tik atsitiktinumą. Atsitiktinumas yra konkreti būtinumo reiškimosi forma. Atsitiktinumo priešpastatymas būtinumui arba atvirkščiai galimas tik konkrečiame tyrime, bet ne apskritai. Kiekvieną atskirą reiškinį lemia daugybė kintančių aplinkybių ir poveikių. Tam tikras įvykis vienomis sąlygomis yra atsitiktinis, o kitomis − būtinas. Pvz., dėsningi vienos ar kitos biologinės rūšies požymiai iš pradžių esti atsitiktiniai nuokrypiai nuo ankstesnės rūšies požymių. Tie atsitiktiniai nuokrypiai išlieka, kaupiasi, ir jų pagrindu susiformuoja būtinos gyvo organizmo savybės. Analizuodamas įvairius atsitiktinius, atskirus faktus, mokslas siekia atskleisti tai, kas slypi jų esmėje, − tam tikrą būtinumą. Žvelgiant iš šalies, atsitiktinumas pasireiškia kaip nepakankamas masinių reiškinių reguliarumas, kuris neleidžia tiksliai nusakyti atitinkamų įvykių pasirodymo, t.y. neleidžia juos aprašyti deterministiniais modeliais. Tačiau nagrinėjant šiuos reiškinius išryškėja tam tikri dėsningumai. Būdingas atsitiktiniams vyksmams nereguliarumas, kaip taisyklė, kompensuojamas statistiniais dėsningumais, įvykių pasikartojimo dažniais daug kartų atliekant tą patį eksperimentą. Tais atvejais kalbama, kad įvykis turi tam tikrą pasirodymo tikimybę.
Yra dėsnių, kurie būtinumą atspindi tarsi apvalytą nuo atsitiktinumo; pvz., Niutono mechanikos dėsniai. Siekdama numatyti Mėnulio ar Saulės užtemimą, astronomija atsiriboja nuo atsitiktinumo ir ima tik būtinumą. Tačiau yra tokių dėsnių, kurie būtinumą ir atsitiktinumą atspindi vienybėje. Dėl to ir patys atsitiktiniai reiškiniai yra tyrimo objektas. Juos tiria ne tik matematika ir fizika, bet sociologija, biologija, chemija ir kt. mokslai.
Tikimybių teorijos sąvokos pradėjo formuotis XVI amžiuje, mėginant matematiškai analizuoti azartinių lošimų klausimus (italų matematikai L.Pačolis (1445-1514), N.Tartalja (1500-1557), Dž.Kardanas (1501-1557)). XVII šimtmečio pradžioje G.Galilėjus (italų mokslininkas, 1564-1642) mėgino nagrinėti matavimo paklaidas, traktuodamas jas kaip atsitiktines ir įvertindamas jų tikimybes. Tuo laiku mėginta kurti draudimo teoriją, pagrįsta mirtingumo, nelaimingų atsitikimų, ligų ir panašių masinių reiškinių matematine analize. Tačiau tikimybių teorijos pradžia laikomi K.Hiuigenso (1629-1695, olandų matematikas ir fizikas), B.Paskalio (1623-1662, prancūzų matematikas ir fizikas) ir P.Ferma (1601-1662, prancūzų matematikas) darbai, atlikti XVII a. viduryje, susiję su azartiniais lošimais. Tuose darbuose išryškėjo svarbios tikimybių teorijos sąvokos, tarp jų − tikimybės sąvoka. Didelis žingsnis į priekį buvo J.Bernulio (1654-1705, šveicarų matematikas) darbai, taip pat susiję su lošimais. Jis pirmasis įrodė vieną iš svarbiausių tikimybių teorijos dėsnių − vadinamąjį didžiųjų skaičių dėsnį. Šis dėsnis įvertina tikimybę, kad, atlikus didelį skaičių eksperimentų, stebimo įvykio statistinis dažnis mažai skirsis nuo to įvykio tikimybės.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Atsitiktiniai vyksmai (V. Palenskis, K. Maknys) | 2415 Kb | 1 |
Atsitiktiniai vyksmai (V. Palenskis, K. Maknys)