Reliatyvumo teorijos pagrindai buvo sukurti dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Jos kūrėjais buvo Lorencas (Heinrich Lorentz), Puankarė (Henri Poincaré), Einšteinas (Albert Einstein), Minkovskis (Herman Minkowski). Fizikoje išskiriamos dvi skirtingos reliatyvumo teorijos sąvokos: 1. Specialioji reliatyvumo teorija; 2. Bendroji reliatyvumo teorija.
Specialiosios reliatyvumo teorijos pagrindai buvo sukurti nagrinėjant šviesos sklidimą, elektrono judėjimą ir kitus elektromagnetinius reiškinius. Dabar specialiosios reliatyvumo teorijos tyrimo objektas yra fizikinių procesų vykstančių dariniuose judančiuose greičiu artimu šviesos greičiui nagrinėjimas bei kiti fizikiniai procesai, kurių vyksme nereikia įskaityti gravitacinių jėgų, bet būtina atsižvelgti į baigtinį sąveikos perdavimo greitį.
Bendroji reliatyvumo teorija tradiciškai nagrinėja fizikinius reiškinius susietus su gravitacija. Gravitacija esminį vaidmenį vaidina visatoje. Todėl bet kokių kosmologijos problemų nagrinėjimas yra negalimas be bendrosios reliatyvumo teorijos žinių. Šiame kurse bendrosios reliatyvumo teorijos nenagrinėsime. Greičiai artimi šviesos greičiui yra būdingi elementariųjų dalelių fizikoje. Todėl specialioji reliatyvumo teorija būtina nagrinėjant mikropasaulio reiškinius.
Esminis specialiosios reliatyvumo teorijos bruožas yra tai, kad ji įvairius fizikinius vyksmus susieja su erdvės ir laiko savybėmis. Ypatingai yra išryškinami geometriniai erdvės ir laiko savitumai. Viena iš revoliucingiausių reliatyvumo teorijos išvadų buvo erdvės ir laiko savybių susiejimas į vieną visumą. Todėl specialioji reliatyvumo teorija dažnai vadinama erdvės ir laiko fizika arba erdvės ir laiko geometrija. Skirtingai nuo kitų fizikinių teorijų, čia dominuoja geometriniai analizės metodai.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Reliatyvumo teorija | 574 Kb | 0 |
Reliatyvumo teorija