Mokslo ir gamybos pažanga didele dalimi priklauso nuo reikiamas savybes turinčių kietųjų medžiagų, todėl kietojo kūno tyrimams fizikoje skiriamas ypatingas dėmesys. Bemaž puse pasaulio fizikų šiuo metu užsiima kietojo kūno fizika. Jie tiria kietųjų medžiagų struktūrą ir jos ryšį su mechaninėmis, elektrinėmis ir magnetinėmis, optinėmis savybėmis, kietuosiuose kūnuose vykstančius reiškinius.
Kietieji kūnai gali būti kristaliniai arba amorfiniai. Kristalai (gr. krystallos – ledas, krištolas) – tai kietieji kūnai, kuriems būdinga taisyklinga geometrinė forma; ją lemia periodiškas dalelių išsidėstymas kristalo viduje. Kristalą sudarančių dalelių – atomų, molekulių ar jonų – taisyklingas išsidėstymas periodiškai kartojasi šimtus tūkstančių kartų, todėl sakoma, kad kristaluose yra tolimoji tvarka. Neturintieji kristalinės struktūros kietieji kūnai vadinami amorfiniais (gr. amorphos – beformis). Amorfines medžiagas (vašką, parafiną, gintarą, stiklą) galima laikyti net ne kietaisiais kūnais, o didelio klampumo skysčiais, nes jų dalelių išsidėstymui būdinga tik artimoji tvarka, ir jie turi skysčio savybių (pvz., derva, ilgai veikiama slėgio, teka).
Kristalų susidarymą, vidinę struktūrą ir formą, fizines ir chemines savybes tirianti mokslo šaka vadinama kristalografija. Kai kurios medžiagos (kvarcas, žėrutis, deimantas, įvairios druskos) gali sudaryti stambius gražių taisyklingų formų pavienius kristalus – monokristalais (gr. mono – vienas). Tačiau dauguma kietųjų kūnų (metalai cukrus, granitas, gipsas ir kt.) yra sudaryti iš daugybės labai smulkių chaotiškai išsidėsčiusių ir tarpusavyje suaugusių kristaliukų, todėl vadinami polikristalais (gr. polys – gausus).
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Kietųjų kūnų savybės | 57 Kb | 8 |
Kietųjų kūnų savybės