www.spargalkes.lt

Įvadas

Klasikinės mechanikos pagrindą sudaro trys Niutono dėsniai, o jos tyrimų objektą makroskopinių kūnų judėjimas, vykstantis greičiais mažais lyginant su Šviesos greičiu. Klasikinė mechanika yra skirstoma į statiką - mokslą apie kūnų pusiausvyrą veikiant jėgoms, kinematiką - mokslą apie geometrines kūnų judėjimo savybes ir dinamiką - mokslą apie kūnų judėjimą veikiant jėgoms. Visų šių mechanikos skyrių nagrinėjimas atliekamas naudojant matematikos metodus, dalis kurių atsirado ir išsivystė tam, kad patenkintų mechanikos poreikius.

Pagrindinių mechanikos dėsnių ir principų, o taip pat iš jų sekančių lygčių ir teoremų nagrinėjimas panaudojant matematinius metodus sudaro teorinės mechanikos pagrindą. Taigi, teorinė mechanika pasinaudojus matematika klasikinės mechanikos žinias perkelia Į aukštesnį apibendrinimo arba teorijos lygmenį, tame tarpe nurodydama ir bendrus konkrečių uždavinių sprendimo receptus. Teorinės mechanikos rezultatai, sąvokos ir metodai yra taikomi kvantinėje mechanikoje, elektrodinamikoje, reliatyvumo teorijoje, optikoje ir kitur. Taigi, tai yra pirmas teorinės fizikos kursas, kuris labai reikalingas tolimesnėse fizikos studijose supažindinant klausytoją su šiuolaikinės fizikos samprata apie mus supantį pasaulį.

I. Pagrindinės teorinės mechanikos sąvokos ir postulatai

Prieš suformuluodami Niutono dėsnius aptarsime svarbiausias teorinės mechanikos sąvokas ir apibrėšime teorijos veikimo ribas. Žinome, kad sąveikaudami kūnai keičia savo padėtį kitų kūnų atžvilgiu, t.y. pasislenka erdvėje. Be to, santykinis padėties erdvėje pokytis pasižymi tam tikra trukme, t.y. kūnų poslinkis vyksta ne tik erdvėje, bet ir laike. Dėl šios priežasties svarbiu tampa atskaitos sistemų, kuriose galioja Niutono dėsniai klausimas. Laisvai pasirinktos atskaitos sistemos atžvilgiu erdvė nėra vienalytė ir izotropinė, todėl net nesąveikaujančio kūno skirtingos orientacijos ir padėtys erdvėje yra neekvivalenčios. Neekvivalentūs bendru atveju bus ir skirtingi laiko momentai. Savaime aišku, kad tokios erdvės ir laiko savybės labai apsunkina mechaninių reiškinių nagrinėjimą. Tačiau pasirodo, kad visada galima rasti tokią atskaitos sistemą, kurios atžvilgiu erdvė bus izotropinė ir vienalytė, o laikas - vienalytis. Tokia sistema yra vadinama inercine sistema. Tokioje atskaitos sistemoje jėgų neveikiamas ir tam tikru laiko momentu nejudantis kūnas tokioje pat būsenoje liks neribotą laiko tarpą.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Teorinė mechanika (Satkovskienė)	767 Kb	1