Svarbiausias 1957m. kovo 25 d. Romoje sudarytos EEB sutarties tikslas buvo sukurti bendrąją rinką, kuri užtikrintų harmoningą ūkio plėtrą Bendrijoje ir laipsnišką valstybių narių ekonominės politikos derinimą. Laisvas prekių judėjimas tarp valstybių narių turėjo būti garantuotas atsisakius muitų ir kiekybinių apdorojimų bei panašų poveikį turinčių priemonių. Buvo labai svarbu garantuoti ir tai, kad privatūs ūkio subjektai susitarimų pagrindu dalydamiesi rinkas ar kitokiais konkurenciją ribojančiais veiksmais vėl nesukurtų kitokios formos laisvo prekių judėjimo apdorojimų. Dėl to EEB sutartyje buvo nustatytos konkurencijos taisyklės, suformuluotos 85-90 straipsniuose. Svarbūs yra ir vadinamieji antriniai teisės šaltiniai, t.y. EEB valdymo institucijų teisės aktai: reglamentai, direktyvos bei sprendimai. Iš jų visų pirma paminėtini 1962m. vasario mėn. 6 d. EEB Tarnybos (ET) priimtas reglametas Nr.17, kuris nustatė EEB sutarties 85 ir 86 straipsnių taikymo tvarką, taip pat 1989m. gruodžio 21 d. priimtas reglamentas Nr. 4064/89 “Dėl įmonių koncentracijos kontrolės”.
1993m. įsigaliojusi Europos Sąjungos įkūrimo sutartis įtvirtino bendrosios rinkos funkcionavimą remiantis konkurencijos principais. ES pagrindu tapo Ekonominės bendrijos, iš jų EEB, sutartis, kuri, remiantis ES sutartimi, buvo išplėsta ir iš dalies pakeista, tačiau konkurencijos taisyklės iš esmės nepasikeitė. Atskirą sudedamąją ES konkurencijos teisės dalį sudaro 1951m. balandžio 18 d. priimta Europos anglies ir plieno bendrijos (EAPB) sutartis. Jos 65 ir 66 straipsniai iš esmės yra panašūs į EEB 85 ir 86 straipsnius, tačiau jų taikymo sritis daug siauresnė, apimanti bendrąją anglies ir plieno rinką. Todėl visiškai pagrįstai susiformavo tradicija, kad kalbant apie ES konkurencijos teisę visų pirma turimos galvoje EEB sutartyje nustatytos konkurencijos tasyklės.
EEB sutarties 85 ir 86 straipsniai apima konkurenciją ribojančius veiksmus, kurie turi įtakos prekybai tarp valstybių narių. Ši sąlygų tapo kriterijumi, pagal kurį yra atribojamos ES konkurencijos teisės taikymo sritys. Kitaip tariant, ES konkurencijos teisė taikoma tais atvejais, kai konkurenciją ribojantys veiksmai išeina už nacionalinės rinkos ribų. Šiuo principu iš esmės vadovaujasi ir Europos teisingumo teismas (ETT), kuris priimdamas sprendimus atsižvelgia į konkurenciją ribojančių vaiksmų tiesioginės arba potencialios įtakos galimybę vykstant prekybai tarp valstybių narių. Gyvenime ES konkurencijos taisyklės vis plačiau taikomos, jų taikymo sfera plečiama vadovaujantis bendrosios rinkos principu. Nors valstybių narių nacionalinė konkurencijos teisė ir ES konkurencijos teisė gali būti lygiagrečiai taikomos, valstybių nacionalinės institucijos ir teismai, kontroliuodami ūkio subjektų konkurenciją ribojančius veiksmus, taiko ne tik nacionalinės teisės normas, bet ir ES konkurencijos teisę, ypač tais atvejais, kai nacionalinės ir ES teisės normos skiriasi. Galioja bendras ES konkurencijos teisės aukštesniosios galios principas, ypač tais atvejais, kai ES konkurencijos teisė numato griežtesnius reikalavimus, susijusius su konkurencijos apsaugojimu, negu valstybės narės nacionalinė teisė.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Europos Bendrijos konkurencijos politika | 29 Kb | 0 |
Europos Bendrijos konkurencijos politika