,,Chemija - tai menas, kuris moko, kaip tirpdyti gamtinius kūnus”. Toks apibrėžimas mums atskleidžia praeitų šimtmečių chemijos ypatybes. Iš šio apibrėžimo matyti, kiek daug svarbos cheminių procesų kitimuose buvo teikiama tirpimui ir koks didelis vaidmuo ilgaamžėje cheminės gamybos istorijoje teko tirpalams.
Viljamas Henris (1775 -1836) - anglų chemikas. Tyrinėjo dujų tirpumą vandenyje, esant įvairioms temperatūroms ir skirtingam slėgiui. Jis nustatė dujų tirpumo dėsnį, vadinamą Henrio dėsniu. Daugelį savo darbų V.Henris paskyrė kasyklų ir šviečiamųjų dujų - chloro vandenilio, amoniako ir kitų - analizei.
Ypač jį domino anglies kasyklose susidarančios dujos. Kartais kasyklose dujų susikaupdavo tiek daug, kad jų koncentracija pasidarydavo kritinė, ir šis mišinys galėjo sprogti. Tada pakakdavo mažiausios kibirkštėlės, kad jos užsiliepsnotų. Baisūs sprogimai sugriaudavo požemines galerijas. Kiek aukų, kiek sunkių kančių sukeldavo šios pavojingos kasyklų dujos. V.Henris nusprendė jas detaliai ištirti. Pirmiausia jis detaliai ištyrė kasyklų dujas. Paskui V.Henris ištyrė ir šių dujų degimo produktus. Bandymais buvo nustatyta, kasyklų dujas sudaro vandenilis ir anglis.
Tuo pačiu metu V.Henris tyrinėjo ir kitas dujas: šviečiamąsias, amoniaką, chloro vandenilį. Norėdamas gauti reikalingas dujas grynas, jis leisdavo jas per įvairius skysčius, supiltus į plovimo buteliukus, ir surinkdavoį cilindrus. Kartais Viljamas nespėdavo išeikvoti visų dujų iš cilindrų ir jas palikdavo kitai dienai. Kad dujos neišgaruotų pro dangtelių plyšius, jis apversdavo cilindrus anga žemyn ir įleisdavo juos į vandenens pripiltą vonelę. Tada vanduo tvirtai ,,užkimšdavo” cilindrus, ir dujos negalėdavo išgaruoti. Buvo manoma, kad deguonis, vandenilis, kasyklų dujos netirpsta vandenyje ir taip jas galima išsaugoti. Tačiau V.Henris pastebėjo, kad po kelių dienų vandenyje esančiuose cilindruose dujų sumažėdavo - juose pakildavo vanduo, kuris ir užimdavo dujų vietą.

Dujos taip pat gali tirpti