Rubidis - Mendelejevo periodinės cheminių elementų sistemos I grupės elementas. Jo eilės numeris - 37, atominis svoris 85,47. Gamtoje rubidis susideda iš dviejų izotopų, kurių svorių skaičius - 85 (72,15%) ir 87 (27,85%); pastarasis pasižymi b radioaktyvumu (skilimo periodas T ½ = 5×1010 metų). Dirbtiniu būdu gauti izotopai (virš 10) yra nepatvarūs. Rubidžio išorinių elektronų konfiguracija P. 5s1.
Rubidį 1861 m. atrado R. Bunzenas ir B. Krichovas Vokietijoje spektrinës analizės metodu tyrinėdami Diurheimo mineralinio vandens šaltinius. Metalinį rubidį pirmą kartą išskyrė Bunzenas 1863 m. anglimi redukuodamas rubidžio hidrotartatą RbHC4H4O6.
Praktinę reikšmę rubidžio išgavimui turi mineralai - lepidolitas ir cinvalditas. Lepidolite rubidžio koncentracija gali siekti 3,7 %, skaičiuojant pagal rubidžio oksidą, bet bet paprastai šis kiekis sudaro 0,6 - 0,8 % ir retai viršija 1 %. Cinvaldite maksimali rubidžio koncentracija - 0,8 - 0,9 %, bet paprastai ji būna daug mažesnė. Uolienose, kurios patenka į gamyklas rubidžio išgavimui, jo koncentracija būna dar žemesnė nei buvo paminėta.
Gamtoje rubidis gana paplitęs elementas. Jo kiekis litosferoje (Žemės žievėje) sudaro 3,1×10-2 masės procentų. Tai daugiau nei Ag, Au, Hg, Sn, Pb, As, Sb, Bi. Rubidis tipiškas litofilinis elementas. Jis randamas granito, bazolto kalkių ir kitų gruntų pavyzdžiuose, taip pat akmens anglies kloduose, grunte. Jūros bei žemės augaluose ir gyvuose organizmuose.
Joninis Rb+ skersmuo panašus į Cs+ ir K+, todėl jis randamas plačiai paplitusiuose kalio turinčiuose mineraluose, kurie yra prisotinti kalio aliumosilikatų. Savo mineralų rubidis neturi. Mineralai, kurie turi palyginus aukštą rubidžio koncentraciją - lepidolitas, biotitas, amazonitas, petalitas, cinvalditas, bezilas, leicitas, trifilinas ir labai retas avogadritas. Visi jie išskyrus du paskutinius yra aliumosilikatai (dažniausiai kalio) ir randami beveik tik pegmatinėse gyslose, kurios susidarė prie palyginus žemų temperatūrų ir turi savo sudėtyje daug Pičio mineralų.

Rubidis