Senatvė, laikoma, prasideda 75 - ais gyvenimo metais. 70 metų žmogus paprastai būna apie 2 - 3 centimetrus žemesnis. Tarp 70 ir 80 metų žmogus būna dukart silpnesnis, nei buvo 25 metų, jo plaučių tūris sumažėja taip pat dukart.
Mokslininkai mano, kad pašalinus tris pagrindines vyresnio amžiaus ligų grupes - širdies susirgimus, vėžį ir infarktus bei insultus, vidutinis žmonių amžius pailgėtų tik 5 - 10 metų, palyginus su dabartiniais 72 metais. Yra daugiau priežasčių, kurios sukelia senatvę ir mirtį. Pasaulyje vis daugiau žmonių pasensta, ir vis aktualesnė darosi gerontologija - mokslo šaka tirianti senstančio organizmo pokyčius. Tačiau apie senėjimo mechanizmus žinoma mažiau negu apie Mėnulio paviršių. Dabartiniai tyrimai rodo, kad maksimali žmogaus gyvenimo trukmė yra apie 110 metų. Itin retai žmonės išgyvena ilgiau.
Šiandien daugiau žinome apie tai, kas atsitinka ir kada, o ne kodėl ir kaip tai atsitinka. Senstant oda raukšlėjasi - odos ląstelės glemba, sunyksta poodžio riebalinės ląstelės, elastinės tikrosios odos skaidulos praranda savo elastingumą. Bet kas nutinka ląstelėse ir jų DNR, iki šiol nežinoma.
Dalis senėjimo - tai ląstelių mirimas, vadinamas nekrobioze . Tai natūralus ląstelių ir audinių žuvimas. O nekrozė - ląstelių žuvimas dėl ligos ir mechaninio ar kitokio pažeidimo. Mirštant ląstelei jos branduolio medžiaga susitraukia, branduolys suyra į fragmentus, šie ištirpsta.
Kai organizmo ląstelės žūsta dėl natūralių vidinių procesų, tai vadinama natūraliu, pirminiu senimu (senescence). Jei to priežastis liga - tai antrinis senimas (senility).
Ar visi seni žmonės tampa seniliniais (iškaršusiais?)? Jie nebūtinai turi tapti užmaršiais ar visiškai prarasti savivoką. Paprastai protiniai gebėjimai ir įgūdžiai sumažėja nedaug, nebent smegenis pažeidžia kraujo išsiliejimas ar kažkas panašaus. Žmonės dažnai žodžiu senile vadina senus žmones, kurių protiniai gebėjimai smarkiai sunykę. Tačiau tai yra liga, vadinama senatvine silpnaprotyste (arba senatvine demencija - lot. dementia - beprotystė).
Senimas nėra paprasta reiškinys, ląstelės po truputį kinta, kol tie pokyčiai pasidaro pastebimi ir negrįžtami. Manoma, kad senime dalyvauja apie 7000 genų.
Senstantis organizmas praranda gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Homeostaziniai mechanizmai nebe tokie efektyvūs, tai ypač ryšku esant stresui - tiek fiziniam, tiek protiniam. Pvz., tiek jaunų, tiek senų žmonių kraujyje gliukozės koncentracija vienoda. Tačiau jai pakitus ji ilgiau atsistatinėja senuose žmonėse.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Senatvė | 76 Kb | 1 |
Senatvė